Spausdinti

Jau eilę metų, kartu su įsibėgėjančiu pavasariu bei "įprastėjančiu" miesto gimtadieniu, Ukmergės ir apylinkių dailininkai, fotografai ir kiti, kūrybingai "minkantys" vizualias erdves, sujuda ir susibėga krūvon į bendrą savo kūrinių parodymą, na, žinia, ir pasidžiaugimą vienas kitu irgi savimi. Šiemet, Ukmergei minint daugmaž apyapvalę datą nuo pirmojo Ukmergės vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose (1333 m. H. Vartbergės kronikoje), t. y. oficialios miesto įkūrimo datos bei daugiau dėmesio teikiant įvairioms istorinėms detalėms, ukmergiškių dailininkų ir fotografų paroda tapo užvadinta "Miesto vartai", kas, manau, pridėjo jai šiek tiek solidumo (na, teminė paroda yra lyg ir "viršėlesnė" už kokią nors bevardę, "šiaip sau ir visko" parodą). O jei žvelgti į miesto istorijos kontekstą, tai šis parodos pavadinimas, mintiju, švelniai paglostė romantinį ukmergiškių sapną apie Ukmergę (Vilkmergę, Vilkmirgę), apjuostą gynybinės sienos su joje stūksančiais miesto vartais, saugomais drąsių didžiavyrių. Gaila, žinoma, bet istorinė realybė, deja, ne arti to... Bet galima žvilgtelėti į šį "užvardijimą" ir iš kitos, simbolinės, pusės - miesto vartai (miesto veidas, miesto vizitinė kortelė...) yra ta pirmiausiai pamatoma miesto išskirtinė savastis, savitumas, grožis, kuriuos dažniausiai sukuria būtent kūrybos žmonės (architektai, dizaineriai, dailininkai...), tad manytina, kad ir jų kūrybinių pareiškimų pristatymui toks vardas visai "į temą".

Tačiau, jei iš istorinių ūkanų ir "pilosopijų" sugrįžti į Kultūros centro parodų galeriją, tenka pastebėti, kad kokio nors tematinio sąmyšio, atmetus vieną kitą nežymią detalę, šis pavadinimas kuriančiųjų tarpe visai nesukėlė - visi tradiciškai demonstravo savo per metus ar dienas nuveiktus darbus, įsikūnijusius į vienokius ar kitokius paveikslus, skulptūras, kompozicijas, etc...

Gerosios tradicinių recenzijų tradicijos lyg ir reikalauja tam tikrų kiekybinių apibendrinimų, tad pastebėsiu, jog parodoje dalyvauja 22 autoriai pristatę 60 darbų. Žvelgiant atsietai, šie skaičiai yra lyg ir artimi "daugiamečiams vidutiniams", tačiau žiūrint atidžiau, matyti, kad šis "vidurkis" išsilaikė tik dėka visos eilės naujų veidų, susisiejusiu su šiuo konkrečiu meniniu renginiu. Parodoje debiutuoja Ukmergės krašte apsistoję Oksana Judakova ir Arūnas Kulikauskas, žaismingų veltinių žmogeliukų - lėlių kūrėja Inga Miliauskaitė, kelias portretines fotografijas parodai pateikė Mantė Nasyrovaitė. Savo baigiamąjį darbą (ant drobės atspaustas fotografines kompozicijas) pristato Meno mokyklos mokinė Paulina Avižiūtė, jai gražiai asistuoja (panašaus formato atspaudai ant drobės) jau senokai fotoaparatu spragsintis Rimvydas Šlepetys, nuo personalinės parodos šioje "užsiliko" keli Dailės akademijoje studijuojančios Agnės Kardelytės ofortai... Kitą vertus, parodoje šįkart nesimato D. Gerulskienės, I. Skauronės, A. Stiško paveikslų, senokai nebeišvystame naujų D. Jablonskienės ir R. Zareckienės tapybinių opusų, iš viso būrelio "senųjų" fotografų, tapusių ukmergiškių parodų įprastimi, deja, te(iš)liko tik A. Kuliešis, R. Mackelienė ir D. Zalenčiūtė... Skulptoriai - profesionalai (kažkodėl man labai knieti rašyti šį žodį kabutėse), dirbantys mūsų krašte, apskritai, matyt, bedaro tik užsakymus ir pinigėlius, savo gildijai atstovauti palikę tik M. Striogą, kuris vienintelis teprisimena, kad yra ir toks dalykas kaip laisva kūryba "iš savęs". Tad viliuosi, kad tikrai nepersūdysiu konstatuodamas, jog paroda, lyginant ją, pavyzdžiui, su pernykšte, gana smarkiai pakito "personaliniu" atžvilgiu. Bet ar panašūs pokyčiai susiję ir su parodoje eksponuojamų kūrinių menine kokybe? Manding, ne, nors tam tikrų įdomybių, apie kurias verta pakalbėti (ar bent jas pastebėti), tikrai yra...

Pradėsiu nuo man širdžiai artimiausių tapytojų. Manyčiau, jog jų tarpe labiausiai įsidėmėtinas E. Darulio "sugrįžimas" prie intensyvesnės, nepriešokinės tapybos, kas ilgoką laiką, matyt įtakojant buitinėms sąlygoms ir muzikavimo "primatui", nevyko. Nieko naujo nepasakysiu primindamas, jog kaip muzikantas, norintis pasiekti nors apynormalį profesinį rezultatą, privalo kasdien bent po kelias valandas groti, taip ir tapytojas turi bent po kelias valandas rymoti (ir ne tik) prie molberto bei drobės. To nedarant dėl laiko stokos, buities sąlygų ar mitinio "įkvėpimo nebuvimo", rezultatai labai greitai pasimato "užkankintose" spalvose, nuobodžiuose jų sąskambiuose, varganuose potėpiuose... Laisvalaikio tapytojų (ir visų kitų menininkų, žinoma) darbo rezultatas dažniausiai būna tik vienas - turiningas jų laisvalaikio praleidimas. Keletas panašių rezultatų kabo ir šioje parodoje, bet grįžtant prie E. Darulio paveikslų, pastebėtina, jog nors juose tikrai galima matyti tam tikrą tapybinės meistrystės "sugrubimą" (nuslopusios spalvos, skirtingo lygio išbaigtumas atskiruose paveikslo fragmentuose, tapybinės manieros eklektika...), vis tik jo "Kaime naktį prieš nušvintant" jau matyti ir gražių dalykėlių. Kad nerašyti į galvą lendančių banalybių apie kompozicijos ir kolorito subtilumus, tepasakysiu tik, kad nežinau parodoje matomų p. Egidijaus paveikslų sukūrimo eiliškumo, bet jei "Kaime naktį..." yra paskutinis, tada tikrai galima kalbėti apie tam tikrą E. D. "įsitapymą", kas, be abejo, labai linkėtina.

Grafika. Grafikių parodoje yra trys: J. Grigulevičienė, A. Kardelytė, I. Misevičienė. Na, gal keturios - O. Judakovos "Laisvė" yra kažkur per vidurį tarp konceptualizmo ir elementarios tekstinės grafikos... Kadangi antrosios iš jų darbai - tik didesnio ofortų ciklo dalis, lyg ir pusiau atsitiktinai pakliuvusi į šią parodą ir dėl šio fragmentiškumo gal plačiau ir nenagrinėtina, tačiau į patį ciklą (kaip minėjau, jis buvo rodomas A.Kardelytės asmeninėje parodoje) galima žvelgti kaip į vieno grafikos kūrinio tarpinių atspaudų dėlionę, kas traktuotina ir kaip elementari paslaptingo grafikos pasaulio švietėjiška iliustracija, ir kaip gražus jaunatviškas pokštas, ir kaip rimtas konceptualus kūrinys.

I. Misevičienės darbai, kaip pastebėjau, turi vieną keistą savybę - jie kartais visai gražiai "žiūrisi" po vieną, kelis, tačiau kuo jų rikiuotė didesnė, tuo tas gražumo įspūdis blanksta. Šį apibendrinimą leidžiu sau išsakyti, nes palyginus nesenai turėjau galimybę matyti p. Irenos parodą Turizmo ir verslo informacijos centre. Nežinau, gal dėl reikiamos atrankos, grupavimo eksponuojant nebūvimo, bet paroda man pasirodė nuobodžiai vienoda. Didžioji dauguma ar net visos joje pateiktos kompozicijos buvo panašaus formato, kolorito, sukurtos naudojant tą pačią, šiek tiek naivistinę, šiek tiek abstrakčią, liaudiškais ir krikščioniškais motyvais bei simboliais praturtintą manierą. Gi šioje parodoje vėl matome veik tą patį: keli subtilūs, švelnūs ir jautrūs atspaudai, patalpinti tarp kitų, vizualiai žymiai aktyvesnių, didesnių darbų yra jų tarsi užgožti, gi tie "užgožėjai" tarpusavyje irgi "nesugyvena", nes vienas darytas remiantis daugiau išraiškingomis linijinėmis struktūromis, o kitas - toninėmis, spalvinėmis. Gal išeitis iš šios, pavadinčiau, negeros padėties, galėtų būti atsakingesnė autorinė darbų atranka, didesni kūrinių rėmai, "paspartai", žodžiu tai, kas galėtų tarsi "išretinti", nutolinti I. Misevičienės grafikos darbus vieną nuo kito, nes tonaliai ir linijiniai intensyvios jos kompozicijos tikrai reikalauja šalia savęs vizualinės tylos.

Labai, labai didelių paspartų - itin stipraus itin stiprių kūrinių akcentavimo reiktų ir J. Grigulevičienės, leidžiu sau taip įvardinti, mikrokosmosams. Jie, man asmeniškai, - gražiausia ką išvydau "Miesto vartuose". Žinia, šių dienų rėksmingame pigių blizgučių pasaulyje, juvelyriškos, veik per lupą apžiūrinėtinos J. Grigulevičienės miniatiūros vargu bau ar gali "pačios iš savęs" atkreipti dėmesį, tačiau įgalus tą padaryti žiūrovas žiūrėdamas į jas tikrai galės jaustis taip, kaip jaustųsi fanatiškas istorikas "blusų turguje" tarp variokų suradęs kokią nors nedidukę, kažkelinto karaliaus Liudviko marškinių sąsagą, laikytą pradingusią amžiams... Bet apie solidesnį kūrinių parengimą eksponavimui galvoti tikrai reikia!

Skulptūra... Na, gal tiksliau, M. Striogos kūryba... Tikrai intensyvi, profesionaliai solidi. Stebėtina, bet gausioje 2012 ir 2013 metais sukurtų, daugiau - mažiau abstrahuotų p. Mykolo plastinių objektų "rikiuotėje", gražiai užpildžiusioje vieną KC galerijos salę, labai lengva įžvelgti ir naujas, į šio skulptoriaus kūrybinį arsenalą "beįsiliejančias" tendencijas - spalvos ir linijos naudojimą, siekiant papildyti jo skulptūrų plastikos skambesį. Ar visur pavyksta tą padaryti - labai abejotina, kartais kokie nors nedrąsūs linijiniai "papildiniai" tik "apsunkina" iki maksimumo išgrynintas M. Striogos kūrinių formas, tačiau ten, kur spalva naudojama drąsiai, siekiant spalvos ir formos simbiozės, kartais atsiranda visai netikėtas, lyg ir neįprastas, tačiau postmodernios estetikos kanonus gražiai atliepiantis kūrybinis darbas. Belieka tik nulenkti galvą prieš nuostabųjį amžiną absoliučios harmonijos siekį ir žmogų kuriame šis siekis įsikūnijo...

Kitos KC galerijos salės erdvę užėmė žavūs ir žaismingi I. Miliauskaitės veltiniai personažai. Kadangi šios minkštos (tiesiogine ir vizualine prasmėmis), jaukiomis pastelinėmis spalvomis "pasipuošusios" lėlės yra kažkur per vidurį tarp gražaus žaislo ir interjero puošybos elemento, sunku jas vertinti įprastų dailės darbų kontekste, tačiau, atsietai žvelgiant matosi, jog šie maži žaisliniai žmogeliukai yra "subudavoti" su meile bei išjausta ir aiškia estetine nuostata, gerai išmanant ką ir kaip daryti, todėl "rimtųjų menų" kaimynystėje jie, pakylėti ant ekspozicinių stovų ir gavę reikiamą erdvę aplinkui, jaučiasi visai gerai, o gal net ir puikiai.

Fotografija. Kaip jau minėjau, ukmergiškių fotografų gretos šioje parodoje labai stipriai pakitusios personaline prasme, kitą vertus, įdomios ir kai kurios kitos, sakyčiau, daugiau technologinės ir formalios, tendencijos: jau minėti R. Šlepečio ir P. Avižiūtės atspaudai, akcentuotos A. Kuliešio pastangos žvelgti į fotonuotrauką kaip į interjerinio paveikslo pakaitalą, A. Kulikausko ir M. Nasyrovaitės formos ir turinio minimalizmas... Gal, sakau, šie nedideli žingsneliai ateityje nuves į ką nors kitą, nei įprastinės standartinio A3 formato ekspozicinės nuotraukų rikiuotės, nuobodžiai džiuginusios mus iki šiol.

Pabaigai reiktų žvilgtelėti ten, kur į vieną visumą susibėga daug įvairių dailės (ir ne tik) sričių bei žanrų. Tam yra net ir terminas sugalvotas - tarpdisciplininis menas. "Musyse" į tą, bent jau ukmergiškių kūrybinių darbų parodų atidarymų metu, labai "palinkusi" A. Bartkutė, veik pastoviai iškrečianti kokią nors "bajką", kurioje vizualinė autorinio kūrybinio objekto visuma dar yra papildoma įvairiais veiksmais ir ritualais. Šįkart, tikriausiai inspiravus nesenai savivaldybės valdžios pasikeitimo istorijai, menininkė į parodą atsigabeno plokštuminį "ruošinį", vaizduojantį iš kiaušinio besiritantį subjektą, įtartinai panašų į naująjį rajono merą, kurį ji ("ruošinį") tiesiog parodos atidarymo metu siuvinėjo aukso siūlais. Kadangi, pagal autorės užmanymą šiame procese turėjęs dalyvauti pats rajono savivaldybes meras V. Paknys į ukmergiškių dailininkų parodos atidarymą atvykti negalėjo, kūrinys "gavosi" ne visai pilnavertis, kas jo išvaizdoje ne itin atsispindėjo ir gerokai plakatišką drobės plokštumą padabinus siuvinėtais "nėriniais", jis išrodė visai pusėtinai.

O jei dar apie tą tarpdisciplininį, tiesa, mažiau disciplinuotą, tai pastebėsiu, jog jau išsiskirsčius visiems parodos atidarymo iškilmių dalyviams, prie "Vilkmergės" restorano, ten kur prieš metus panašia proga Jurga - Sally plovė šaligatvį, taip bandydama vaduoti Ukmergę nuo visokiausių negerybių, atsirado viena iki blizgesio nugludinta šaligatvio trinkelė, bylojanti, jog kartais menininkų pastangos duoda ir pačiupinėjamus rezultatus. Pasigiriant, prie šios meninės replikos "nagus prikišęs" yra ir šių eilučių autorius, o gerai tai ar blogai - kas čia ir besusigaudys... Pagarbiai...

A. Vyšniausko nuotrauka.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau