Egidijus Darulis (g. 1972) – poetas, muzikantas, tapytojas, skulptorius, grafikas, aktorius, vaidinantis mėgėjų teatre, iki šiol daugiausiai besireiškiantis Ukmergėje. Save dažniau vadinantis dailininku, nors labiau yra poetas. Yra surengęs šešias personalines parodas. Meistriškai groja dambreliu. Literatūros kritikas Castor&Pollux vadina E. Darulį keturvėjininkų epigonu, ban dančiu pakeisti lietuviškos literatūros žodyną ir stilių..„Keturvėjininkų dvasia gyva. Juk turime E. Darulį su visokiais linksmais ištiktukais, su tautosakiškais ir tarmiškais deminutyvais. Smagu, kad šis J. Žlabio-Žengės epigonas žengia toliau kalbos laužymo keliu.“ (Castor&Pollux).



Bū sviestužėlio -
karvei žolelė žėlė.
O piemeniui į veidą niukso –
kaip kelmas kiukso –
negali net nusipraust.


DĄKART

gandrakoja kale
vi nepūch negu
vėl nebe ir netgi
turėt namą damą
bele vėlei
viso ko tik
y ge rąba seit
leva šeit adėja
dėja darkart du
kart tūtu
ir išėje


DĖKA

kūdiki su lapais dribusiais
nepajudinamas niekur nežinotas
rudeny nepramiegotas ir pradėtas
kažkada ieškotas pažadėtas
krintant - kai kaltė paslėgus
krintant ir tada - pabėgus
šaukus kūdikiui - ausis užspaudus
ir džiaugsme džiaugsme išrėkus
iš tylos tylos išgimus išsivysčius...
kudiki ledo lytim išplaukęs nutekejęs
iš kitos šalies betgi iš šiosios
ir širdies neužmiegotos - išminkštėtos
saule tryškusios atšilusios spingėtos
ir pro burną švarią tylią sušnabždėtas
tartas - "kad esi - gerai sumota..."
sniego ir kaitros lygiai pritvinkus
lygume linksmam tavop sunokus
sprogdami į šokį tau dėkoti
ačiū ačiū kad tavy estim nešioti


***
ir būna taip kai lauki ilgai
šiltai šviesai kutenant
akutės tavo pavargs - nežiūrėk
kratutėlis plėviukas vaikelis
būna - kai taip lauki ilgai
ramiai tamsai šlamenant
rankutės tavo pavargs - nebeliesk
ramutėlis snūdžiukas pilvely
ir nutiks taip - kai lauksi ilgai
skraidiems čiulbiukams čiulbenant
prisiglaus tave apkabins - patikėk
meiliukėlis - grynai tavo akelėm


IŠ GIGERIO PASAULIO

tarpusavy suaugę gyslom
gyvūnai susikibę tyso
vienas prieš kitą priešais
tai
biomechaninėje masėje šlemenanti kova
smailiam speny
širs duriantys spygliai tavoj šlauny
suglausti kojų jau nebegali
nebe
išeiti vamzdžio tuneliu rudu
nes tysta kitas gyslomis krauju
šiurlenanti agresija - trauka
geltonas taukas bėga varvekliu minkštai
vėl tu tarpusavy suaugusi
suaugęs gyslom su kitu suaugusiu
apkręšusiu durklu dar
kart po nuosavu sesers kaklu riebiu


IŠTARSENOS

elito ferma
liūla balos
iškasenos senos
liekanos buitinės
kiaurą kalbą
kalba seniai
ūbagai dvasniniai


KAIME

Mergiukas su nosytėj snargliuku
Bamboj boružė miega
Kelnytėse šiltas sisiukas šneka
Išėjusi į kiemą lesint vištų
Pro krūmų plyšį bando
Miškingam toly pamatyti Dievą


KAIP - KUR ?

galvos niežėjimas po lietaus
ir barškėjimas
lašų į palangę
pro kiauro stogo kiaurumą
ir skaidrėjimas
vakaro

gal būtų sausiau be dangaus
gal išdžiūtų
lašai ant palangės?..
pro kiauro stogo kiaurumą
ar mirgėjimas
debesio?
tuščias kalbėjimas be lietaus
ir barškėjimas...
burnų sausos angos
išminties spjaudo trapumą
iš kliedėjimo
žmogiško
glotnus šlamojimas po lietaus
ir trakšėjimas
miškų už lango
pro įskilusio stiklo aštrumą
ir švytėjimas
ryto


KAIP - KUR ? (MIX)

galvos niežtėjimas po lietaus
ir barškėjimas
barškėjimas
lašų į palangę
pro kiauro stogo kiaurumą
ir skaidrėjimas
skaidrėjimas
vakaro

gal būtų sausiau be dangaus
gal išdžiūtų
išdžiūtų
lašai ant palangės?..
pro kiauro stogo kiaurumą
mirgėjimas
ar mirgėjimas
debesio?

tuščiakalbėjimas be lietaus
ir barškėjimas
barškėjimas...
burnų sausos angos
išminties spjaudo trapumą
iš kliedėjimo
vėl kliedėjimo
žmogiško

glotnus šlamojimas po lietaus
ir trakšėjimas
trakšėjimas
miškų už lango
pro įskilusio stiklo aštrumą
ir švytėjimas
švytėjimas
ryto


KOPTI SIELŲ

išklampodavo bobutės
vėl klampynes
triskart klupdamos
bažnai prie bažnytėlės
o klumpelėmis ant kojų
takš takšėdamos
kopdavo į skobtas koplytėles


NIEKO

paėdesi nėra
per duo bėgte
širgelia ką tur
gal tik ta
gūl u prašy
suplyši

da mama

gal vagi begal
pokšė jokio
kūno grūndama
dada
ir nieko tokio

atsitiko


***

oi lylium
žalia žalia
oi kieno lankelė čia
kur sapnavau tekant lėtai
saulę geltoną

oi lylium
valia valia
padabina tyruliais
tie malonių kvietkai kvietkai
meilės godonių

oi lylium
laikė laikė
oi kieno rankelė ten
kur klajojau leidžiant lėtai
saulę raudoną

oi lylium
kviesčia kviesčia
oi savo seselę čia
kur norėč globot švelniai
lydėt namolio

oi lylium
gūdžia gūdžia
oi didžia girele čia
kur skrido juodi varnai
devyniuos toliuos


***
Pataliukuose paskendus Uršulytė niukt
Veideliu pagalvėje raukšlelėm
Užsirietusi maža trumpa nosytė pupt
Su miegučiu linksmai draugauja
Ir gyvena!


***

Praeitądien, kai pasaulį paliko tėvas, ėmiau rašyti eiles...
Anądien, kai gimė vaikelis, vardu Jeronimas, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

Tądien, kai gimė mergytė, vardu Uršulytė, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

Kitądien, kai Agotytė atėjo į mūsų šeimą, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

Tąjądien, kai su vaikais laidojom žiurkėną, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

Sekančiądien, kai su visais trim vaikais ėjome į pievą
paupyje rinkti čiobrelių, bezų bei liepžiedžių, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

Šiągidien, kai jauniausioji Agotytė pirmąkart nusišypsojo, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

Darvienądien, kai iš Šventosios upės ištraukiau skęstantį
penkiametį sūnelį, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.

Paskutiniądien, kai mirtis šypsenėle žavia mane pasveikins,
galbūt suprasiu:
tik dabar prasideda poezija.


PRIE EŽERO VASARĄ (JŪŽINTOSE)

Taip saulėta!
Paukštyčiai čirkauja ir klega,
Ežeras šlepsi savo bangutėm.
Pusiaudienis!
Saulės karšti lašai kūną kutena
Karklai krante vandens pajudinti moja šakutėm.
Sekmadienis!
Ir girdis varpas iš toliau - votyvon kviečia
Bet neskubam, čia žuvys pliukši, varlės purpia gurgia
Ir pailsėt senas medinis lieptas kviečia.
Skaidriam lig dugno matosi įvairūs vabalai
Ir šiaip visokie gyviai vandenų mažieji.
Aukštai dangun pakėlus galvą akys raibsta
Kregždutės ten toli juodom strėlėm lakioja
Štai sučeža nendrynai, - pliūkšt! -
Lydys raudonsparnes žuvytes vaiko
Nuo viso šito galima išdūkt
Kodėl žmogaus akims ir akiai
Taip miela visa tai it vaikui,
Kai seka pasakas bobutė nakčiai?
...Užplaukia saulei už akių užklydęs debesėlis.
Lengviau minutei
Ir ežerėly dugno nebmatyt, bet vėl
Per kūną pereina karšti šiurpai
Vėl saulė visą savo jėgą nor parodyt!
Ir cvirpia plerpia nebpataikydami taktan
Tiek jau laimingi paukščiai vasaros diena!
Vanduo kaip gyvas juda - tiek žuvies jame!
Ir nė viena šiandien nesnaudžia,
Netūno savo vėsiame dugne.
Žemė įkaitusi kvėpuoja sunkiai
Ir virbuliuoja oras akyse nuo to dūsavimo.
Ir šlama kranto žolės pilnos gyvūniukų.
Arklys voliojasi ir guldo šitą žolę.
Vėl atsistoja, godžiai žiūri vandenio - troškina...
Net medžiai tie, kur ne prie kranto,
Pavydi tiems, kurių kamienai mirksta.
Ir kaipgi mums nelįst į vandenį,
Pasiteškent, panardyt , paalsuot
Tuo tyru ežero kvapu!
Kaip sočiai atgaivina, jėgos įduoda,
Kaip lengva, malonu...
Einam savo kieman, per šlapią galvą dvelkia vėjas...
Tik to tereikia ir esi laimingas!
Gamtoj žmogus sugrįžta į vaikystę.
Ir tiek tereikia...

(vienas pirmųjų eilėraščių - apie 1988 m.)

Šaltinis - www.tekstai.lt

E. Darulio nuotrauka