Ukmergės kultūros puslapiai

Sėkmingai parengusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos finansuojamą projektą, skirtą skaitymo skatinimui, Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Lyduokių kaimo padalinio vyresnioji bibliotekininkė Janina Baškauskienė gavo dovanų „Metų knygos“ rinkimuose dalyvaujančių poezijos rinkinių komplektą ir galimybę pasikviesti į svečius vieną iš šių knygų autorių. Kadangi Lyduokių vaikai lanko Želvos gimnaziją, bibliotekininkė kreipėsi patarimo  į šios mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Rasą Povylienę. Pedagogė net neabejojo: į mokyklų programas įtraukta Aido Marčėno kūryba, taigi poetas, pasak literatūrologės dr. Donatos Mitaitės, tarsi jau oficialiai įrašytas į lietuvių literatūros klasikus. Tai vienas populiariausių ir produktyviausių dabarties autorių, pelnes visas pagrindines literatūros premijas – Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus, „Poezijos pavasario“, Jotvingių, įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija. Penkioliktoji Aido Marčėno poezijos knyga „Viename“ pretendavo tapti Metų knyga.

Į susitikimą su poetu, vasario 10 dieną vykusį Lyduokių bibliotekoje, R. Povylienė atsivežė ir savo moksleivius. Kartu su svečiu jiedu surengė „gurmanišką“ literatūros pamoką, kurioje su dideliu malonumu dalyvavo ne tik gimnazijos jaunimas, bet ir Lyduokių skaitytojai, kiti renginio dalyviai.

Poeto mama - muzikologė Eglė, ir šviesios atminties tėvas Vaidotas, technikos mokslų daktaras, gimusį sūnų ketino pavadinti šeimyniškai - iš juodviejų vardų sudarytu Eglaidu. Laimė, su šypsena pasakojo poetas, paskutinėmis akimirkomis nubyrėjo šita dirbtinė „įžanga“, ir sūnus liko Aidu. Jo mama visą gyvenimą buvo įsitikinusi, kad būti žmogumi yra didesnė vertybė nei būti poetu. Tačiau jai buvo svarbiausia tai, kad sūnus kažką veikia – ne tik valkatauja, bet ir rašinėja. Valkatauja – tai siautėja su draugais iš „Gorkynės“ – dabartinės Pilies gatvės, kuri tais laikais buvo „poetaujaunčiųjų meka“. Rimtuolis technokratas tėvas apie kūrybą sakydavo paprastai: jeigu žmogus nori, tegul rašo, bet būtų geriau, kad negertų ir susitvarkytų šeimyninį gyvenimą. Jam, Lietuvos karininko vaikui, buvo labai svarbu drausmė, valia, vieša nuomonė, antpečiai, todėl, sakė poetas, tėvo akyse jis tapo žmogumi tik gavęs Nacionalinę premiją.

Iki tol Aidas išbandė tiek įvairiausių darbų, jog tokios patirties jam išties galima pavydėti. Buvo įstojęs į Vilniaus ir Klaipėdos konservatorijas studijuoti režisūros, bet studijas metė. Dirbo sargu autoservise, apšvietėju Akademiniame operos ir baleto teatre, gaisrininku Akademiniame dramos teatre, knygų pakuotoju, į Aziją karves gabenančių prekinių traukinių palydovu, kūriku Vilniaus universiteto botanikos sode...

Pradėjęs kaip hipis, gatvės bardas, minezingeris, bohemos dainius, šiandieną Aidas Marčėnas yra pripažintas literatūros autoritetas, pasak rašytojo Alvydo Šlepiko, ne tik tobulai įvaldęs klasikines poezijos formas, bet ir vienas iš nedaugelio, kuriam paklūsta net sonetų vainikai. „Poeto knygose kalba tiksi ir gaudžia, aidi ir skimbčioja tarsi pati savaime susipilstydama į įvairiausias formas, tarsi vien panorėjęs A. Marčėnas gali sukurti sonetą, tanką ar kokį rondo, bene aiškiausiai ir trumpiausiai įvardijęs dabarties žmogaus pasimetimą, padėtį, jauseną mūsų vis siaurėjančiame pasaulyje“. O jis pats, šelmiškai šypsodamasis, tik atsidūsta: „Suprantu, kad jau nebespėčiau tapti geru batsiuviu, tad tenka apsistoti ties savimi kaip poetu“.

Renginio metu poetas su gera  humoro ir ironijos doze pasakojo apie savo jaunystę, namus, kolegas ir literatūrą, akcentuodamas, jog svarbiausia gyvenime yra meilė. Paskutinė jo knyga taipogi kupina meilės, gerumo, švelnumo ir visa ko, kas paskui seka... „Poezija nėra vien tik žodžiai. Jei poezija tikra, jos žodžiai visada sutampa su poelgiu. Ir pasakymas „,myliu“  poezijoje  būtent tą veiksmą ir reiškia“, - sakė Aidas Marčėnas, linkėdamas mylėti...

Susitikimo nuotaiką romantiškomis gitaros melodijomis sušildė ir Želvos gimnazijos moksleivis Aivaras Kalesnykas.

Rasos Povylienės nuotraukos.