Ukmergės kultūros puslapiai

Liepos 10-ąją, laukdami atvykstant į viešąją biblioteką profesoriaus Kazio Almeno, žinojom, jog jis rašytojas, istorikas, inžinierius, fizikas, atominės energetikos specialistas, daktaras... Žinojom, kad eruditas, rašantis istorinius nuotykių ir detektyvinius romanus, Lietuvoje įkūręs leidyklą „Litterae universitatis“, populiarios knygų serijos apie Lietuvos senovę „Skomantas“ organizatorius ir vienas iš autorių, daugiau kaip 50 metų praleidęs toli nuo gimtinės. O sužavėjo profesorius pirmiausia savo paprastumu ir spinduliuojančia šiluma. Netgi savo pagoniška išvaizda, vilkėdamas namie austo lino marškinius, basnirčias įsispyręs į lengvas basutes. Beveik šienpjovys, labai pritikęs prie savo atsivežtos knygos „Pjūties metas“. Ir kai renginio metu ukmergiškė literatė Monika Blauzdienė įteikė svečiui javų varpomis papuoštą lauko žolynų puokštę, ne vienas žiūrovas pamanė: trūksta tik šiaudinės skrybėlės... (Vėliau rašytojas prisipažins, jog, matyt, dėl savo išvaizdos jam kadaise yra tekę vaidinti ir Kalėdų senelį...).

Įdomus šio žmogaus likimas, kupinas aktyvios, turiningos veiklos, nuotykių ir gausybės knygų, mokslinių straipsnių, publikacijų užsienio ir Lietuvos spaudoje. 1944 metais su tėvais pasitraukęs iš Lietuvos į Vokietiją, vėliau persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, baigė Nebraskos universitetą, tapo daktaru, nuo 1969 metų jis Merilendo universiteto profesorius. Ignalinos atominės elektrinės saugos analizės grupės organizatorius.

Savo kūrybinį kelią jis pradėjo dar 1958 metais periodikoje, paskelbęs apysaką „Vartai balto sidabro“, rašė noveles (knygos „Bėgiai“, „Gyvenimas tai kekė vyšnių“), vėliau susižavėjo nuotykių romano žanru. Parašė istorinius nuotykių, detektyvinius romanus „Upė į Rytus, upė į Šiaurę“, Sauja skatikų“, „Lietingos dienos Palangoje“ ir kitus. Praėjusiais metais leidykla „Versus aureus“ išleido Kazio Almeno knygą „Motociklu per Afriką“, kurioje pasakojama egzotiška kelionė per „juodąjį“ žemyną mažu motocikliuku. Mažu todėl, šypsodamasis sakė autorius, kad prireikus tokį motocikliuką būtų galima panešti ar įsidėt į valtelę... Knyga kupina jumoro ir autoironijos, ji sužavi gėrio ir tiesos nuostatomis. „Nei prieš kelionę, nei po jos nepatyriau tokio svetingumo, galima sakyti, nesavanaudiško geraširdiškumo kaip Afrikoje. Kodėl? Nebuvau juk koks pasigailėjimo vertas vargšas. Atsakymas banalus, bet kito nerandu: tokie yra nuo gentinės visuomenės tradicijų per daug nenutolę žmonės, taip jie bendrauja“, - sakė profesorius. Knyga skaitytoją patrauks ne tik nuotykiais ir unikaliomis nuotraukomis, bet ir laiko tėkme, kuriai, pasak autoriaus, „nepavaldi kultūros paminklų, gamtos didybė, žmonių santykiai ir papročiai, fiziniais randais įspausti tamsiuose veiduose“.

Dar gyvendamas JAV, Kazys Almenas parašė istorinį nuotykių romaną „Pjūties metas“, kuris Lietuvoje buvo išleistas 1970 metais ir pavadintas „Šienapjūtė“, o pernai leidykla „Alma litera“ pakartotinai išleido šį romaną tikruoju pavadinimu „Pjūties metas“. Pasak rašytojo, yra laikas sėti, yra laikas pjauti. Šiame romane jam rūpi Lietuvos ir Lenkijos valstybės likimas, tad veiksmas vyksta XVIII a. pirmojoje pusėje, feodalinės Lietuvos žlugimo laikotarpiu. Karaliaus Augusto Stipriojo valdžia silpna, didžiulę galią įgyja valstybės magnatai, per jų nesantaiką vienas po kito žlunga seimai, į krašto žemes godžiai žvalgosi kaimynai. Dviejų dvarponių peštynių fone pasakojama jaunojo keršytojo Mariaus istorija, našlaičio, paversto žudiku, kuris kario talentu sugeba laimėti ir meilę, ir dvarus, ir galią. Pasirinkęs įdomų istorinį siužetą, rašytojas sumaniai pina intrigą, savotiškai nutraukdamas romantikos šydą nuo istorijos, o herojaus nuotykiai tiesiog prikausto skaitytojo dėmesį.

Paklaustas, ko daugiau jame – rašytojo ar fiziko, humanitaro ar inžinieriaus, profesorius patikino, jog jis vis dėlto inžinierius ir tarp rašytojų jaučiasi tarsi balta varna. O literatūra, knygos, romantiškoji „Skomanto“ serija – tai greičiausiai jo patriotizmo, meilės Lietuvai, jos praeičiai, tautos istorijai pasekmė. Rašytojas tvirtino niekada, net ir gyvendamas Amerikoje, nebuvo nutolęs nuo Lietuvos, visada aktyviai domėjosi jos gyvenimu, bendravo su tautiečiais, lankydavosi gimtinėje. „Aš buvau vienas iš tų dešimties procentų, kurie balsavo prieš Europos Sąjungą“, - atvirai prisipažino svečias, išsaugojęs ir savo gimtojo Gruzdžių miestelio Šiaulių rajone šnektą. Jau vėliau rašytojas prisipažins, jog jam visiškai nereikalingas mobilusis telefonas, o kompiuterio prireikia nebent gautam laiškui perskaityti.

Tą patį vakarą iš Ukmergės Kazys Almenas išskubėjo į Vilnių, į Prezidentūrą, kur Prezidentas Valdas Adamkus rengė artimiausiems savo bičiuliams atsisveikinimo vakarą. Pasirodo, jie jaunystės draugai, gyvenę Amerikoje viename kieme ir iki šiol gražiai bendraujantys. Pritardamas, kad moterys irgi gali būti prezidentėmis ir protingai vadovauti valstybei, atsisveikindamas rašytojas suskubo dairytis renginio metu jam dovanotų gėlių, paaiškinęs, jog parveš šitą egzotišką puokštę savo žmonai.

Svečią sužavėjo susitikimo metu skambėjusi lietuvių klasikų poezija, kurią skaitė Antano Smetonos gimnazijos moksleivis Žygimantas Širvys ir Kultūros centro kaimo kapelos „Sidabrinė gija“ dainos. Renginys baigėsi giesme „Ilgiausių metų“, o salėje šurmuliuojantys žiūrovai dar ilgai nenorėjo paleisti svečio...
Šis renginys buvo skirtas ir Lietuvos Valstybės dienai paminėti...

Melanijos Širvienės nuotraukos.