Ukmergės kultūros puslapiai

Vasara panaši į stebuklą: tvyksteli netikėtai, panardina į kerinčias savo glamones ir taip pat netikėtai pranyksta. Palikdama netikėtus įspūdžius, prisiminimus, išgavusi mūsų pažadą ir vėl jos laukti...

Tarp tų stebuklų – ir vienas toks, kurį lietuviai nuo seno siejo su šeima, tradicijomis, šventumu ir šventiškumu, o šiandieninės kartos neleidžia jam nugrimzti praeitin. Tai – viena seniausių ir garbingiausių švenčių, gražiai vadinamų Žoline, tokiu savo vardu puošiančių Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų paminėjimą.

Ypač garbingai Žolinė minima mažesniuose miesteliuose, kaimuose. Ypatingai ši proga šiemet vėl pasitikta Deltuvoje – krašte, kuris šiais metais ir pats vertas didesnio dėmesio bei kraštiečių susidomėjimo. Mat šiemet, kaip byloja mūsų istorija, Deltuvai sukanka 790 metų, tad visi čia vykstantys renginiai neatsiejami nuo šios sukakties.

Iš tiesų Deltuvoje prieš savaitę vykusi Žolinė buvo stebuklinga. Persmelkta žmonių nuoširdumo, gerumo, sutapusi su poezijos ir muzikos švente... 

Prisiglaudė prie istorijos

Penktadienio vakaro saulė Deltuvoje niro į horizontą klausydamasi Ukmergės krašto poetų ir atvykusių svečių eilių, dainų. Čia surengta poezijos šventė „Prie naktigonių laužo“ abejingų nepaliko. Trumpam ji prisiglaudė prie istorijai bei architektūriniam paveldui reikšmingos išlikusios liuteronų reformatų bažnyčios. Tiksliau – jos griuvėsių, nors jų visai nesinori šitaip vadinti. Greičiau – didinga religijos ir kultūros dovana, kuri šiandien, nors ir temyluojama vien vėjo ir tarpuose besislepiančių krūmokšnių, deltuviškiams ir prošal pravažiuojantiesiems pasakoja apie praeitį. 

Šventę pradėjęs Deltuvos krašto kultūros almanachu vadinamų „Eskizų“ redaktorius Vytautas Česnaitis į jos dalyvius kreipėsi pasveikinimu. „Kaip tik šiandien sukanka 790 metų nuo pirmojo Deltuvos paminėjimo. Nėra Ukmergėje senesnės vietovės, paminėtos kronikose...“ – sakė jis ir sugrąžino susirinkusiuosius į istorijos labirintus, pasakodamas apie kadaise Deltuvoje vykusias katalikų ir evangelikų kovas, pastarųjų maldos namus.

Ši liuteronų bažnyčia siejama su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Kęsgailų, dvarininko Benedikto Tiškevičiaus pavardėmis. Jos rūsiuose buvo palaidota kilmingų žmonių ir, anot V. Česnaičio, šio statinio liekanos turėtų būti tikru lobiu archeologams bei istorijos tyrinėtojams.

„O prie istorijos šiandien prisiglausim dabartine kultūra: teatru, literatūra, muzika“, – sakė redaktorius. Ir čia pat jo režisuotą spektaklį suvaidino „Vienybės atgaivos“ aktoriai, nepabūgę staiga užklupusių gamtos išdaigų ir tęsę savo programą. Lietaus bei vėjo nepaisė ir žiūrovai – stebėti vaidinimą visiems susiglaudus ir vieniems kitus šildant buvo dar smagiau. 

Poezijos, gitarų, smuiko skambesy...

Po spektaklio visi susirinko Deltuvos bendruomenės namuose. Jaukiame ir šiltame kambaryje dar šilčiau buvo nuo poezijos ir muzikos – šiomis dovanomis su Žolinę pasitinkančiais deltuviškiais, jų svečiais dalijosi mūsų kūrėjai, tarp kurių – jaunimas, ir iš kitų rajonų atvykę kolegos. Visi – skirtingi, saviti, ypatingi, nekasdienėmis mintimis, tik sau būdingu požiūriu puošiantys savo kūrybą. Ukmergiškių skaitovų būrys buvo pats didžiausias – kaip ir priklauso renginio šeimininkams.

Neatsitiktinai šventę kartu su Alfu Pakėnu vedusi Ukmergės literatų draugijos pirmininkė Leonora Jankeliūnienė ją pradėjo poeto, dramaturgo Petro Vaičiūno, kurio tėvai gimę Deltuvos žemėse, eilėmis. Pats P. Vaičiūnas mokėsi Vepriuose, Ukmergės gimnazijoje.

Į gimtąjį savo tėvų kraštą – Ukmergę per šią Žolinę sugrįžo kompozitorė, atlikėja Snieguolė Dikčiūtė, kurios tėveliai kadais dirbo ir vienas su kitu susipažino Ukmergės muzikos mokykloje. Deltuvoje smuiku griežusi Snieguolė su vilniečiu gitaristu Valdu Narkevičiumi bei savo poeziją skaičiusia Rasa Jeskelevičiene iš Veprių pristatė kompoziciją „Vienkiemis“.

Renginyje dalyvavo ir būrelis anykštėnų: Karolio Širvinsko konkurso laureate šiemet tapusi Zita Butkutė, Karolio mama Aldona Širvinskienė, bardas Vidmantas Plėta, ukmergiškiams literatūrinių vakarų mėgėjams jau gerai žinomas Algirdas Ražinskas, kuris savęs kitaip nei mūsų krašto žmogumi ir nevadina. „Iš tikrųjų aš – ukmergiškis, senamiesčio „bachūras“, – šypsojosi lyrikos savo kūryboje nestingantis rašytojas. Gaivaus humoro į poezija nuspalvintą pavakarę įnešė savo eilėraščius skaitę jonaviškiai Petras Zlatkus ir Albinas Pavasaris.

Šventėje taip pat svečiavosi Genovaitė Stulpinienė-Vikingė iš Kauno, Ukmergę tėviške laikanti iš Vilniaus atvykusi Irena Aršauskienė, į lietuvių kalbą verčianti Vladimiro Vysockio originalus, o Deltuvos žemei, jos dangui, Mamai dainavo bardas Kazimieras Jakutis.

Šildė laužas ir bičiulystė

Nuoširdūs susirinkusiųjų pasigėrėjimo žodžiai ir autoriams skirti plojimai netilo dar ilgai. Aptarti vieni kitų kūrybos, pasilabinti su vėl sutiktu kolega, pasidalinti planais kūrėjai ir klausytojai susirinko prie gausaus svečių stalo, ant kurio garavusios karštos dešrelės ir žirnienė bene labiausiai gundė šventės dalyvius. Už skanias vaišes renginio organizatoriai dėkingi ūkininkui Zigmui Sedleckui, įmonėms „Ukmergės duona“ bei „Geras skonis“, o už pirštus apsilaižyti privertusią žirnių košę su spirgučiais – Danutei Marčienei.

L. Jankeliūnienė gerų žodžių negailėjo ir kitiems neįprastą vakarą padėjusiems surengti žmonėms. Ji dėkojo dieną arkliu kinkytu vežimaičiu svečius po miestelį vežiojusiam Vladui Dainiekai, ūkvedžiui Vladui Stašaičiui. Organizuojant šventę ypač svarbi buvo mielai prisidėjusių Deltuvos seniūno Salvijaus Stimburio, bendruomenės pirmininkės Genovaitės Sakalauskienės, kultūros namuose dirbančių Daivos Stimburienės ir Laimos Lenčickienės, bibliotekininkės Marijos Radzevičienės pagalba.

Gardumynais viskas nesibaigė, o šventė ir vėl persikėlė į lauką. Prie sukurto naktigonių laužo ligi išnaktų netilo dainos, juokas, ir aplink jį visiems kartu šokant visai nebuvo šalta... 

Per Žolinę – pabūti kartu 

Šeštadienio rytą deltuviškiai ir vėl pasitiko nusiteikę šventiškai. Su gėlių ir žolynų puokštėmis jie skubėjo į Švč. Trejybės bažnyčią, kurioje vyko Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų atlaidai, giedojo Kėdainių kamerinis choras „Ave musica“. 

Vakarop miestelio bendruomenės namai vėl prisipildė žmonių. „Žolinė – tas metas, kada reikia pabūti visiems kartu, – sakė atėjusiuosius pasveikinusi L. Lenčickienė. – O tikėjimas, jog sudžiovintas žolynas turi galią, žmogų daro tauresnį, ir apie ypatingas senąsias šios šventės tradicijas turi sužinoti ir vaikai, ir jaunimas...“ Palinkėjusi visiems išvengti vargų ir nemalonumų, pakvietė pasižiūrėti gyvenimiško, pamokančio, o kartu nuotaikingo spektaklio, kurį žiūrovams padovanojo „Bočių“ dramos būrelio nariai. 

Renginio dalyvius taip pat pasveikino seniūnas S. Stimburys ir bendruomenės pirmininkė G. Sakalauskienė. Ji papasakojo apie bendruomenės veiklą, vykdomus projektus, pristatė gražiausias Deltuvos sodybas, kurių nuotraukos buvo demonstruojamos, ir padėkojo jas tvarkantiems, prižiūrintiems šeimininkams. 

...Ir tąjį vakarą linksmybės Deltuvoje užtruko, bet tikrai niekam neprailgo. Gražiai besileidžiančią saulę Žolinių šventėn susibūrusieji palydėjo klausydamiesi Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos „Dainos“ ansamblio kūrinių, dainaviškių muzikantų, o jaunimas pramogavo surengtoje diskotekoje.

Autorės nuotraukos

Šaltinis: "Ukmergės žinios" 2009 08 21