Ukmergės kultūros puslapiai

"Yra tokia tauta - fotografai..." - šypsodamasis sakė svečias iš Izraelio Gregory Fridbergas, rugpjūčio 18 dieną surengęs pirmąją savo kūrybos parodą Ukmergėje, Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje.

Įdomiai susiklostė šio žmogaus likimas. Jis gimė Altajaus krašte, mažame kaimelyje netoli Barnaulo – šitos vietovės ypač gerai žinomos lietuviams tremtiniams. Gregory tėvai prasidėjus karui patys traukėsi iš Lietuvos, įsikūrė Sibire, kur 1943 metais ir išvydo pasaulį būsimasis fotomenininkas. Po karo šeima sugrįžo į Kauną, apsigyveno senamiestyje, netoli M.K.Čiurlionio dailės muziejaus, ir Gregory kelis kartus per savaitę atbėgdavo čia pasigrožėti meno kūriniais. O dar po keliolikos metų, tapęs diplomuotu fotografu, pats ėmė dirbti šiame muziejuje – rengdavo meno albumus, parodas, apipavidalindavo kitų menininkų ekspozicijas. Vadovavo Kauno politechnikumo, kitų mokyklų fotolaboratorijoms, bendravo su jaunaisiais kūrėjais.

1980 metais G.Fridbergas paliko Lietuvą ir su šeima išvyko į Izraelį. Vyresnysis sūnus Šimonas šiandieną yra rabinas, o jaunėlis Dani, įgijęs psichologo diplomą, skaito paskaitas Tel Avivo universitete ir studijuoja doktorantūroje. Pasakodamas apie savo šeimą, Gregory teisėtai didžiuojasi kiekvienu jos nariu. Jo mama Mina, gimusi Eržvilke, mokėjo aštuonias kalbas, tėvas Icchakas, kilęs iš Papilės, buvo Šiaulių futbolo komandos kapitonas. Žmonos tėvas Jakovas Geleris, studijavęs Prancūzijoje, dirbo inžinierium Belgijoje, laisvai kalbėjo vokiečių, prancūzų, lietuvių kalbomis, o anglų kalba laisvai skaitė. Savo žmoną Lidiją, vaikų gydytoją, Gregory vadina angelu. Jai reikia dėkoti ir už gražius šių žmonių ryšius su Ukmerge. Mat kadaise Lidija kartu su ukmergiškiu gydytoju Algimantu Vilimu studijavo tuometiniame Kauno medicinos institute. Ryšiai nenutrūko ir Fridbergų šeimai išvykus į Izraelį. Pirmąsyk, po 14 metų sugrįžęs į Lietuvą, Gregory aplankė ir senus bičiulius Ukmergėje, o šį kartą, dar po 15-os, jie sutarė ir dėl fotografijų parodos mūsų mieste.

- Kiekvienas žmogus, kaip ir kiekviena tauta, turi savo kelią, - teigia G.Fridbergas. - Meno ir mokslo žmonės pirmieji atveria tiesos ir pažinimo vartus, jie dosniai dalinasi su mumis savo atradimais. Jau pasiektos galaktikos gilumos. Jau dovanotas mums impresionizmas, dadaizmas, abstrakcionizmas, modernizmas – visas legionas. Liko tik amžini klausimai: kas yra paprastumas, gėris, meilė, humanizmas? Kur žmogaus gyvenimo esmė?

Pasak fotomenininko, kiekvienas supranta ir priima kūrybą priklausomai nuo savo charakterio, temperamento, požiūrio į gyvenimą. Vienas vertina Dostojevskį, kitas Foichtvangerį ar Kafką, vienam Mikelandželas vos ne dievas, o kitas žavisi šiuolaikiniu menu – pasirinkimas milžiniškas. Kartais netgi blogis ir primityvumas atrodo patraukliai. „Ir nors mes visi tokie skirtingi, - sako Gregory Fridbergas, - aš ieškau to, kas mus vienija. Ir gyvenime, ir mene aš balsuoju už humanizmą ir toleranciją“
Atvykęs į Izraelį, menininkas buvo nustebintas ir sužavėtas neįprastomis europietiškai akiai spalvomis, ryškiais tonais, akinančia šviesa. Bet po pirmo įspūdžio jis pajuto, jog trūksta žalios miškų ramybės ir pastelinio dangaus, tų nesibaigiančių upių juostų ir ežerų platybės, trūksta Lietuvos. Bet konfliktas išsisprendė: ilgainiui jis pamilo ir kitą gamtą, ir kitą jūrą. G.Fridbergo peizažuose kartais vyrauja ryškios, karštos kaip Izraelio saulė spalvos, o kartais jie visai ramūs ir melancholiški. „Įkvėpimas, gimęs iš Izraelio žemės, iš jūros, iš dykumos, iš dangaus, palietė mane. Šventai tikiu, kad Izraelis – viena iš tinkamiausių vietų žemėje kūrybai“, - įsitikinęs autorius.

Renginyje dalyvavęs rašytojas, poetas, vertėjas Rimantas Vanagas prisiminė, kaip kadaise, perskaitęs jo ese knygą apie lietuvių ir žydų santykius „Nenusigręžk nuo savęs: gyvieji tiltai“, Gregory Fridbergas paskambino jam, norėdamas padėkoti. Tąsyk užsimezgusi pažintis nenutrūko, dar daugiau, peraugo į gražią draugystę. Į savo naująją dokumentinės prozos knygą „Žali žydų plaukai: faktai ir eilės, juokas ir ašaros“ R.Vanagas įdėjo ir Gregory apsakymą, jo šeimos nuotrauką, o rugsėjo mėnesį G.Fridbergo meninės fotografijos paroda bus surengta ir Anykščiuose, kur Rimantas Vanagas dabar gyvena. Pasak rašytojo, dabar visi su kuo nors kariauja: vieni su komunizmu, kiti su alkoholizmu, dar kiti su moterimis. Gregory nekariauja su niekuo, jis kuria pasaulį, kuriame visiems malonu gyventi. Kūryba, anot R.Vanago, - tai sugebėjimas tverti iš oro, šventa šventosios ugnies kibirkštėlė. Izraelyje yra šventoji žemė, Ukmergėje ir Anykščiuose teka upė Šventoji, šiandieną gražiai simboliškai savo sieloje sujungusi Lietuvą su Izraeliu.

Vakaro metu svečio darbais džiaugėsi režisierius Kęstutis Česnaitis, fotomenininkai Albinas Kuliešis, Romas Petras Šaulys, Melanija Širvienė, tautodailininkai Laimutė Dzigaitė, Anatolijus Stiško, Ukmergėje gyvenantys žydų tautybės atstovai, medikai, pedagogai, kiti renginio svečiai. Gregory Fridbergas pasakojo apie savo miestą, kuriame gyvena, - Aukštąjį Nacaretą ir gimtąją savo mamos kalbą ivrit, kuria jie šneka ir namuose, ir su bičiuliais. Tačiau užteko Gregory atvažiuoti į Lietuvą, ir lietuvių kalba gražiai atgijo jo širdyje – 30 metų Izraelyje gyvenantis fotomenininkas lietuviškai kalba be jokio akcento.
- Turiu daug draugų įvairiose pasaulio šalyse, turiu daug lietuvių bičiulių Izraelyje, visi mes puikiai sutariame, auginame vaikus, džiaugiamės anūkais. Na, o fotografai – tai ypatinga, išskirtinė tauta, - šypsodamasis sakė Gregory Fridbergas.

Vakarą nuskaidrino Muzikos mokyklos pedagogės Angelės Adamonienės violončele atliekami Johano Sebastiano Bacho kūriniai.

Melanijos Širvienės nuotrauka