Ukmergės kultūros puslapiai

Nuo birželio 15 d. Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Lėno filialo lankytojai žavisi spalvingais čia surengtos keramikos darbų parodos molinukais – miniatiūriniais inkilėliais, švilpynėmis, mažyčiais nameliais bitėms ar boružėlei, paukštukais... Kad šios parodos autorius dar labai jaunas, rodo ir jos pavadinimas – „Molio Motiejukas“. Ir iš tiesų – šiuos spalvingus darbelius lipdė Taujėnų vidurinės mokyklos auklėtinis, būsimasis penktokas, Rokas Galvonas. Tai jau nebe pirmoji jaunojo autoriaus paroda, ir jis pats jau nebesuskaičiuotų, nebesurinktų savo darbelių, nes lipdo juos nuo ketverių metų, o netrukus, liepos mėnesį, jam sukaks dvylika. Didžioji Roko mokytoja ir patarėja – jo močiutė, tėčio mama Veronika Galvonienė. Tai jos padedamas, berniukas kadaise ir pabandė lipdyti iš molio. Tėtis įrengė namuose krosnelę molinukams degti, ir mažytis “fabrikėlis“ pajudėjo...

Bėgant metams, tvirtėjo mažojo meistriuko rankos, lavėjo fantazija, o nuoširdus namiškių palaikymas, draugų ir aplinkinių žavėjimasis ir nuostaba skatino kurti, nesustoti, tobulėti... Rokas su savo darbeliais dalyvavo Taujėnų ir Balelių mokyklų šventėse, ne kartą su tėveliais važiavo į Kaziuko mugę Vilniuje. Ten jaunojo keramiko darbeliai susilaukė didžiulio susidomėjimo – linksmus, spalvingus jo molinukus mielai pirko ir vaikai, ir mamos, ir močiutės... Rokas nešvaistė uždirbtų pinigėlių ledams, saldainiams ar mašinų modeliukams – rūpestingai taupė juos, nes nuo mažens turėjo gražų tikslą – įsigyti mažytį arkliuką – ponį. Taupė jam ištisus dvejus metus. Pernai pats susirado internete skelbimą, jog Marijampolėje už 1500 Lt parduodamas jaunas ponis, ir pradėjo „derybas“ su tėčiu. Žinoma, parsivežti arkliuką į Taujėnus nebuvo labai jau pigu, todėl Rokas mielai sutiko sumokėti tėčiui ir už kurą...

Taip į namus Taujėnuose metų pabaigoje atkeliavo mažytis, labai dailus, širmas žirgelis – jo baltus šonus, kaktą, krūtinę, karčius gražiai margino rusvi raštai. „Tikras Kokosas, - pamanė tėtis, vos išvydęs mažąjį arkliuką, tačiau Rokui toks vardas nepatiko. Savo naująjį bičiulį jis pavadino Princu. Jam tada buvo šeši mėnesiai.

Žiemą senelis sumeistravo Rokui ir Princui nedidukes rogutes, o pavasarį – dailią bričkutę, į kurią pasikinkęs savo žirgelį, berniukas kasdien apsuka visą kaimą. Dar ir porą draugų į savo vežimaitį priima. Princu Rokas rūpinasi pats – jį maitina, valo, prižiūri, prausia... Ir apskritai, kaip pasakoja berniuko mama Elena Galvonienė, Rokas labai myli visus gyvuliukus – triušiams žolės kasdien prirauna, visuose ūkio darbuose tėveliams talkina.

Ir tai dar ne viskas. Pasirodo, Rokas – didysis namų kulinaras! Nuo mažų dienų sukiodamasis paskui mamą po virtuvę, jis išmoko puikiai šeimininkauti. Roko silpnybė – saldumynai. Berniukas kepa pyragus, tortus, o jo firminis patiekalas - varškės sausainiai. Pati mama pripažįsta – jie tiesiog burnoje tirpsta...

„Mes vasarą visi į daržus, o Rokas – į virtuvę... Grižtam vakare namo – visi namai pyragais kvepia, - šypsodamasi pasakoja mama. – Dabar visiems daugiau darbo ūkyje, o štai žiemą Rokas bent du kartus per savaitę minko tešlą savo sausainiams... Šeimininkauja neraginamas....“

„Tikriausiai mergaitės gimstant laukėt“, - šypsausi ir aš, klausydamasi Roko mamos Elytės. Jai pritaria ir tėtis Saulius – Rokas išties didelis pagalbininkas namuose. O štai antrasis sūnus, Roko broliukas Teodoras – visai kitoks. Netrukus šeštąjį gimtadienį švęsiantis jaunasis Galvonas – būsimasis mechanikas. Arkliukai ar triušiai jam visai nerūpi, užtat dėl mašinų, motociklų, traktorių – jam galva tiesiog pramušta. Berniukas gali visą dieną neišlipti iš traktoriaus kabinos... Galėtų ten ir miegoti...

Elena ir Saulius Galvonai gali būti ramūs – namuose auga darbštūs, geri, rūpestingi, mylintys vaikai. O mažasis Princas – irgi šeimos narys. Gera jam Taujėnuose...

Daivos Misiukienės ir Sauliaus Galvono nuotraukos.