Ukmergės kultūros puslapiai

Šios dvi sąvokos – istorija ir romantika – tarsi dvi rašytojo Rimanto Marčėno mūzos, globojančios jo plunksną. Pagal profesiją – istorikas, pagal prigimtį – menininkas, jis pats prisipažįsta, jog kūrybos procese dalyvauja abi jo asmenybės pusės. Profesionalus istorijos žinovas ir rašytojas. Gilinantis į istorinius faktus, būtų nuobodu nepridėti savo išmonės, nesuteikti personažams daugiau šilumos, žmogiškumo, aistros. Tačiau, šypsosi autorius, jei per smarkiai įsibėgėja literato vaizduotė, stabdį spusteli istorikas...

Birželio 22 dieną viešėdamas Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje rašytojas, istorikas Rimantas Marčėnas prisiminė savo studijų metus Vilniaus universitete, kai beveik diplomo gynimo išvakarėse vos nebuvo išmestas lauk, nes saugumas išsiaiškino ilgai slėptą šeimos „legendą“. Mat Rimanto tėvas buvo tarpukario Lietuvos karininkas, Devintojo pėstininkų pulko kapitonas, 1944 metais pasitraukęs į vakarus. Jei ne mažamečio sūnaus liga, būtų išvykusi visa šeima, tačiau mama su abiem sūnumis liko namuose, o tėvas atsidūrė Amerikoje. Oficialiai būdavo sakoma, jog jis žuvo per bombardavimą Šiauliuose, tačiau sovietų valdžia netruko išsiaiškinti „buržuazinę“ jaunojo istoriko kilmę. Rašytojas teigia, jog visą gyvenimą bus dėkingas savo kurso draugui, skulptoriaus Vinco Grybo sūnui Gediminui, apgynusiam jį komjaunimo susirinkime, kurio metu buvo siūloma šalinti R.Marčėną ir iš komjaunimo, ir iš universiteto. „Kodėl vaikai privalo atsakyti už tėvų nuodėmes ir kokios gali būti jo tėvo nuodėmės – ar sąžiningas tarnavimas tėvynei kaunantis už jos laisvę?“ – drąsiai kalbėjo Rimanto bičiulis, sugebėjęs įtikinti tuometinį universiteto prorektorių, nuo kurio priklausė studento likimas.

Įgijęs istoriko diplomą, o netrukus baigęs ir aspirantūrą, Rimantas pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete – dėstė čia Lietuvos istoriją. Jam tada buvo 25-eri, o jo studentams 30 - 40 metų, nes diplomo reikėdavo net ir restorano direktoriui... „Dėstyti jiems buvo pusė velnio, kur kas blogiau būdavo su egzaminais, kai tekdavo sukti galvą dėl pažymio – direktoriai nebuvo itin stropūs. Bet metai bėgo, aš iš lėto senau, studentai jaunėjo, ir viskas susitvarkė“, - linksmai pasakojo svečias. Jam ypač įdomūs buvo Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo metai, kur R.Marčėnui teko vadovauti naujai susikūrusiai Istorijos katedrai. O pati paskutinė jo darbovietė - Kauno technologijos universiteto Humanitarinio fakulteto Lietuvių kalbos katedra, kurios vedėju dirbo penkerius metus.

Tačiau jau treji metai, šypsodamasis sakė svečias, jis dirba tik rašytoju. Žinoma, tiek metų dėsčius Lietuvos istoriją, negali nuo jos nusigręžti, tačiau parūpo ne tik faktų, bet ir meninė kalba. Norisi kalbėti apie istoriją meninėmis priemonėmis, fantazuoti, tačiau neperžengti ribų, neperžengti vidinės istorinės tiesos rėmų, nes istorikai neatleistų, jei parašyčiau nesąmonę. Septynių grožinės kūrybos knygų ir trijų istorinių romanų autorius, parašęs daugybę novelių, poleminių straipsnių, recenzijų apie kolegų kūrybą. Už 2007 metais išleistą romaną „Karūnos spindesio apakinti“ autoriui įteikta Kauno rašytojų ypač vertinama „Vieno lito“ premija, knyga pripažinta geriausiu metų leidiniu mieste. O šiemet R.Marčėnas pakvietė savo skaitytojus į naujo istorinio romano „Sosto papėdėje“ sutiktuves. Tai tarsi praėjusio romano apie Mindaugo Lietuvą tęsinys, o kartu ir visiškai savarankiška knyga, kurioje veikia keletas tų pačių personažų.

Jeigu nebūtų istorikas ir rašytojas, šypsodamasis kalbėjo svečias, gal būtų tapęs dainininku, nes visada mėgo dainuoti, o ir klausą turėjo puikią. Dar būdamas šešerių metų, sugebėdavo užsidirbti už dainavimą. Mat vaikystėje labai mėgo dainuoti populiarių operečių arijas, ir suaugusieji mielai pažerdavo talentingajam atlikėjui monetų. Susitaupęs pinigų, jaunasis solistas nusipirko vištą, kuri jam kasdien padėdavo personalinį kiaušinį. Visą šią gražią istoriją yra aprašęs rašytojo sūnėnas poetas Aidas Marčėnas eilėraštyje „Dėdė“.

Tėčio talentus paveldėjo ir abi dukros – televizijos laidų vedėja Nomeda bei žurnalistė Rusnė. Apie ką bus kita rašytojo knyga? Galbūt jis papasakos dar vieną nepaprastą savo šeimos legendą apie tai, kaip jo motiną visą gyvenimą mylėjo atsako į meilę nesulaukęs ir dėl to nusišovęs karininkas... O gal apie Lietuvos karaliaus Mindaugo žmoną Mortą, apie kurią dar tiek daug būtų galima pasakoti. Kaip ir apie septintojo amžiaus Žemaitijos kapavietėje atrastą ragą su lietuvišku midumi. Temų kūrybai dar labai daug. Svarbu, kad tik tų metų užtektų...

Melanijos Širvienės nuotraukos.