Ukmergės kultūros puslapiai

Tradiciškai prieš Didžiąsias šventes – šv. Kalėdas Ukmergės kraštotyros muziejaus parodų salę užpildo tautodailininkų darbai. Tad ir šiemet, gruodžio 17 d., sveikinimo kalbos ir Ukmergės kultūros centro folkloro kolektyvo „Pyniava“ dainos pakvietė į Ukmergės krašto tautodailininkų darbų parodos atidarymą....

Šiųmetėje parodoje dalyvauja net 37 autoriai. Dauguma iš jų - tautodailininkų sąjungos nariai arba pretenduojantys jais tapti. Parodoje eksponuojami net 137 kūriniai, sukurti įvairiausiomis technikomis: įvairiausi mezginiai, siuviniai, nėriniai, veltiniai, skiautiniai, karpiniai, vėriniai, tapybos darbai, medžio drožiniai, keramikos dirbiniai, žolynų koliažai, darbai, sukurti autorinėmis technikomis.

Parodoje demonstruojamos ir rankinėmis audimo staklėmis austos lovatiesės, sukurtos prieš 50 metų, medžio drožėjo Valentino Butkaus mamos Onos Butkienės, tačiau viešai rodomi pirmą kartą. Nors įvairių švenčių metu mūsuose yra demonstruojamos audimo staklės ir supažindinama su audimo principais, tačiau sudėtingas audimo amatas, deja, yra „apmiręs“ mūsų krašte. Taigi šių meistriškai nuaustų lovatiesių eksponavimas yra tarsi priminimas apie nutrūkusią gražią tradiciją. Juk kadaise mūsų krašte audėjai buvo vadinami „atkočiais“, o Akočių kaimo pavadinimas byloja, kad audėjų buta daug...Deja.

Džiugu matyti parodoje pintas Erikos Buikauskienės juostas. Kaip žinia, Ukmergės krašte, kaip ir visoje Aukštaitijoje, dominavo būtent pintinės arba rinktinės juostos, kuriomis pasijuosdavo liemenis tiek vyrai, tiek moterys, tiek vaikai. Šios juostos buvo mūsų liaudiškų švenčių (vestuvių, krikštynų) dalis, buvo naudojamos buityje.

Veltinis - toks madingas šiuo metu Lietuvoje, atsirado ir mūsų tautodailininkų tarpe. Dailių, vėlimo technika sukurtų darbų savininkės – Inga Kaselienė bei Birutė Stremeckienė. Veltiniai Lietuvoje seniau naudoti kaip apavas, apranga (vyrus puošiančios ir šildančios milinės buvo audžiamos iš grynos vilnos siūlų, po to apveliamos), storu veltinio sluoksniu paminkštindavo arklio pavalkus. (Ukmergės mieste 1923 m. veikė net 5 smulkios vilnos karšyklos ir viena verpykla). Šiandien Inkilų kaime (Ukmergės r.) taip pat yra įsikūrusi vilnos karšykla, kuri tiekia kokybišką vilnos žaliavą Lietuvai ir užsienio vartotojams. Turint vilnos pluošto ruošėjus savo krašte, ateityje galima tikėtis dar gausesnio vilnos velėjų būrio ar net kokio nors juos vienijančio klubo.

Medžio drožėjų tradicija - viena seniausių ir, ačiū Dievui, vienintelė nenutrūkusi ir išlikusi labai autentiška. Ukmergės tautodailininkų sąjungos pirmininkas Rimantas Zinkevičius – be galo aktyvus ir talentingas medžio drožėjas. Konservuodamas bei restauruodamas garsių mūsų krašto dievdirbių – brolių G. ir K. Katinų (Griežionių k.), J.Šepečio ir kitų nežinomų autorių drožinius - medinį paveldą, prikeldamas tai, kas galėjo nueiti užmarštin, jis turėjo nuostabią galimybę susipažinti su senovinėmis amato paslaptimis, praplėsti savo žinias bei būti jungtimi tarp seno ir šiandieninio. Juodausiuose įsikūrusios R.Zinkevičiaus kūrybinės dirbtuvės bei jo asmeninis muziejus atlieka ne tik pažintinę funkciją, ten vyksta ir tolimesnė medžio drožybos tradicijų tąsa. R.Zinkevičius turi mokinių, su kuriais dalijasi savo įgytais gebėjimais. Jo kūrybinis produktyvumas tampa pavyzdžiu ir varomąja jėga; tikriausiai, todėl r ajone turime tokį gausų, stiprų ir vieningą medžio drožėjų būrį, kuriuo galime pasidžiaugti ir pasididžiuoti.

Mezgimas yra palyginti naujas amatas lietuviams, nors labai mėgiamas ir propaguojamas šiandien. Ne veltui atsirado komiška Jurgio Zauerveino dainos „Lietuviais esame mes gimę“ versija - „Lietuviais esame mezgime“. Jei pasigilintume į senovę – lietuviai XIX a. audė, pynė, rišo, drožė, lipdė, nėrė vašeliu, siuvinėjo (buvo išplitęs vienspalvis siuvinėjimas), tačiau mezgė tik kojines arba pirštines (šalikai, kepurės ar megztiniai atsirado gerokai vėliau). Aukštaičiai (gal tiksliau – aukštaitės) apskritai mažai mezgė, išlikusių kojinių bei pirštinių raštai gana paprasti, spalvos saikingos. Mezgimu labiau užsiėmė P ajūrio, Sėlių krašto žmonės. Gi parodoje eksponuojami mezginiai yra labai šiuolaikiški ir atitolę nuo tradicijų, išskyrus V. Bražėnienės pirštines. Jos yra numegztos remiantis tradicijomis.

Apskritai, tautodailė Ukmergėje, kaip ir visoje Lietuvoje, yra tarsi suskilusi į dvi dalis: vieni tautodailininkai seka tradicija, ją studijuoją, tyrinėja (pastarųjų mūsų krašte yra tikrai mažai ), kiti tradiciją ignoruoja arba ja nuosekliai neseka, o gal net ir nėra susipažinę su ja. Senesni kūrėjai tiesiog natūraliai prisimena kaimą, jo gyvenimo būdą, švenčių tradicijas ir juos vaizduoja, o jaunesnieji neretai kuria žvelgdami į profesionaliosios dailės pasireiškimus, o kartais tiesiog į žurnalus ar „Google“ pasiūlą. Retas kreipiasi į muziejus, tyrinėja mūsų paveldą, o ir muziejai Lietuvoje yra gana jauni. Norint išsamiai susipažinti su lietuvių tradicijomis reikia važiuoti, deja, į Peterburgo muziejus (būtent rusų tyrinėtojai pirmieji pradėjo rinkti Baltijos šalių etnokultūros palikimą) arba pirkti brangias, ne visiems prieinamas knygas.

Menotyrininkai tautodailei priskiria ir šiuolaikinį liaudies meną, tokį kaip grafitus arba atsitiktinius raižinius ant stalų bei suolų, tačiau supratimas apie tautodailę mūsų sąmonėje yra nusistovėjęs ir daugiau asocijuojasi su tradicinės liaudies dailės pasireiškimais - naujasis liaudies menas dar nesuradęs savo vietos tautodailininkų judėjime. Formaliai būti tautodailininku šiandien nėra sudėtinga - nereikia laikyti kokių nors egzaminų, dalyvauti atrankose ar pan., užtenka tiesiog turėti keletą sukurtų darbų, kurie nors truputėlį atspindėtų krašto tradicijas (o ir tas ne visada būtina), sudalyvauti keliose parodose ir štai – jau turi tautodailininko pažymėjimą! Kur kas sudėtingiau yra tapti tikru Tautos meno kūrėju. Turėti tokį statusą yra didelė garbė ir siekiamybė. Taigi, tikiuosi, kad ši siekiamybė taps kiekvieno Ukmergės krašto tautodailininko savastimi, o tai, savo ruožtu, padės formuoti atsakingą požiūrį į kūrybą.

Jolantos Petronytės nuotraukos.