Ukmergės kultūros puslapiai

Lapkričio 26 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje pristatyta Sonatos Ordės kūrybinių darbų mini paroda „Apie Eglę žalčių karalienę“ verta dėmesio bent jau palyginus siaurame parodos darbų autorės kūrybinio braižo evoliucionavimo analizės kontekste, nors, atrodo, kad ji visiškai apžvelgtina ir gerokai platesniu kampu.

Pradžioje keletas šiek tiek atsietų, nors su parodos atsiradimu gana glaudžiai susijusių pastebėjimų. Paroda atsirado ir dėka rajono savivaldybės finansuojamos Kultūros ir kūrybinės veiklos skatinimo programos, kurios lėšomis buvo dalinai finansuotas šis, į stilistiškai susijusių paveikslų ciklo sukūrimą orientuotas, S. Ordės projektas. Tai pakankamai nauja patirtis mūsų rajone, ypač kalbant apie vizualinių menų sritis, kadangi anksčiau savivaldybės parama pasiekdavo tik literatūros žanre besireiškiančius rajono kuriančiuosius. Parama dailei jau savaime yra geras dalykas, tačiau šiuo atveju ypač pabrėžtina tai, kad ji buvo skirta būsimo, tik sugalvoto (ar išjausto) paveikslų ciklo sukūrimui. Taigi į „šventą kūrybos procesą“ įsijungė lyg ir koks „meduolinis rimbas“ (ar „rimbinis meduolis“) savaip jį skatinęs ar vystęs. Manding, bent jau apžvelgiant S. Ordės parodą, šis mūsų krašto kultūros erdvėje ponaujis reiškinys yra tikrai palaikytinas ir tęstinas.

Kalbant apie parodos paveikslus, manu, kad vis tik reiktų paminėti ir tam tikras šios parodos “idėjines ištakas” – S. Ordės paveikslą “Eglė – žalčių karalienė”, sukurtą, rodos, prieš kokius ketverius metus. Tuo metu jis buvo irgi savaip išskirtinis, nes žymėjo akivaizdų autorės kūrybinio stiliaus pokytį. Iki tol “praktikavusi” keletos grynų spalvų, nedidelių, paprastų formų spalvinių “plėmų” dėliojimą paveikslo plokštumoje, tuo sukuriant spalvine ir komponavimo prasmėmis ganėtinai brandžias abstrakčiai-dekoratyvias kompozicijas, dailininkė netikėtai pasuko visai priešingu keliu ir ėmė kurti gerokai didesnio formato, iš didelių vienspalvių plotų “sukonstruotus”, vienodo dekoro ritmika pagyvintus paveikslus, vienas iš kurių ir buvo “Eglė...”. Žinoma, šie nauji žingsniai, kaip ir visi pirmieji, buvo dar gana netvirti: nors paveiksluose atsirado kontūrų linijos, joms dar trūko grakštumo, didžiulės spalvinės paveikslo plokštumos tiesiog “prašėsi” šalia savęs įvairesnių smulkių atspalvių kontrasto, o jo nebuvo ir pan. Na, bet laikas bėgo. Dailininkė didesniąją savo kūrybinio dėmesio dalį skyrė tekstilei, įvairioms bižuterinėms ar mišrioms kompozicijoms, tapybą paliekant lyg ir kūrybos paraštėse. Todėl tuo įdomesnė jau minėtos jos kūrybinio braižo evoliucijos analizė ir jos pasireiškimas šios aptarinėjamos parodos kūriniuose.

Parodai S. Ordė pateikė penkis paveikslus. Juos į vienumą jungia formatas, stilistika, vaizduojami objektai (daugiau ar mažiau stilizuotas žmogaus-moters atvaizdas) ir, žinoma, tematika bei vienodas įrėminimas-pateikimas. Paveikslų pavadinimai ( “Eglė - nešiotoja”, Eglė – ledo karalienė”) byloja, kad didelių paralelių su lietuvių liaudies mitologijoje gimusia Egle čia nėra, o daugiausia dėmesio yra skirta dailininkės kūrybinei fantazijai ir plastinėms paieškoms, Eglei paliekant tam tikros žanrinės “vienytojos” vaidmenį. Tai visiškai suprantama, ypač šiuolaikinės dailės kontekste, kada senai pagrindinis kūrinio “kalbėjimo” elementas yra ne vaizduojamo objekto siužetas.

Kalbant apie S. Ordės kūrinių plastiką (žinoma, nagrinėjant tik šios parodos darbus) ir galvoje vis laikant jos kūrybos laikinę dimensiją, iškart reikia pabrėžti, kad jos naudojamų išraiškos priemonių ratas tikrai išsiplėtė, kad ji drąsiai skolinasi ir į savo kūrinius įveda naujas medžiagas, tobulina anksčiau naudotus kūrybinius elementus. Pavyzdžiui jau minėtos didelės vienos spalvos foninės plokštumos dabar ištapytos tepant skystesnius dažus, todėl jos mirga prasišviečiančiais tonais, įvairuoja smulkučiais, teptuko šerelių paliktais brūkšneliais. Kitur dailininkė plokštumoje ištapo spalviškai vos besiskiriančius ornamentus, taigi, atrodo, kad ji pati pajuto didelių spalvinių dėmių monotoniją ir surado “priešnuodžius” jai. Antra, gal būt dabar labai išpopuliarėjusio dekupažo įtakoje, S. Ordė paveiksluose panaudojo koliažo elementus, beje parinkusi labai “derančio” kolorito ir piešinio iškarpas. Trečia, ji žymiai sėkmingiau ir gausiau paveikslų struktūroje naudoja liniją (ypač paveiksluose “Eglė - nešiotoja”, “Tikrasis Eglės veidas”). Žinoma, teigti, kad šios linijos, kontūrai yra tobuli ar grakščiai išraiškingi, būtų tikrai per garsu, tačiau tai, kad linijinės struktūros S. Ordės paveiksluose jau ėmė formuoti paveikslų visumą – neabejotinas kūrybinio tobulėjimo faktas. Įdomus yra tam tikros “citatos” – raudonos plokštumos su baltais lašo formos ornamentais, naudojimas. Panašaus piešinio struktūra buvo naudojama minėto “motininio” paveikslo fonui, tad šie atsikartojimai lyg ir kalba apie tam tikrą koncepcinį elementą paveikslų visumoje. Smulkūs, vos įžiūrimi “brangakmeniai”, įmontuoti į paveikslus kalba apie dabartinį dailininkės susižavėjimą “bižuterine” daile ir savaip fiksuoja bei įprasminą laiko tėkmę. Jei bandyti “pasverti” parodos darbų meninį lygį, kultūrinį “svorį”, tai, mano nuomone, lyderiais galima būtų įvardinti jau minėtus: “Eglė - nešiotoja” ir “Tikrasis Eglės veidas”. Kiekvienas jų turi savo pliusų ir minusų tad visumoje yra veik lygiaverčiai. “Eglė paslaptis” ir “Nuolanki likimui” irgi labai lygiaverčiai, be to panašūs net savo koloritu. Daugiausiai priekaištų reiktų skirti “Eglė – ledo karalienė”, kurios didžiausios bėdos, manding, slypi pakankamai neišraiškingoje paveikslo kompozicijoje, simetrinėje jos struktūroje. Rodos, kad šįkart būtent ji valdė dailininkę, o ne pastaroji ją. Apibendrinus, bendrą “balą” parodai galima būtų nustatyti tarp septynių ir aštuonių bei įvardinti ją kaip teigiamai veikiančią tą įsivaizduojamą Ukmergės kultūrinį lauką. Gal kiti skaičius ir vertinimus dėliojo kitaip, bet čia jau jų bėdos ar džiaugsmai...

Autoriaus reprodukcijos