Ukmergės kultūros puslapiai

Kada prieš dešimtį metų pirmą kartą pamačiau man nepažįstamos dailininkės iš Ukmergės Laimos Dzigaitės darbus, buvau giliai nustebintas ir sujaudintas viskuo, ką regėjau: ir paveikslų formos profesionalumu, ir estetiniu kūrinių subtilumu, o daugiausia dailininkės atrastuoju palaiminga ramybe alsuojančiu ir sielą užburiančiu dar mums neregėtu dvasiniu kontinentu – Žolynų pasauliu. Kokių žolynų?

Kada šiandien žiemą ar vasarą pusė Lietuvos gali išvažinėti atostogų į visas keturias pasaulio puses, ieškodami egzotiškų kraštų gamtos grožio, aš kaip įkąstas stoviu niekur nejudėdamas, stoviu prieš Laimos Dzigaitės kūrinius ir labai atvirai prisipažįstu. Man nereikia niekur trenktis, nereikia ieškoti jokių pažadėtųjų žemių. Visko, ko mūsų sielai reikia, galima surasti savo namuose, savo tėvynėje. Bet ar mes turime drąsos pažvelgti į savo vidų, į savo dvasinę tėvynę ir prisipažinti, kad nieko mums brangesnio šioje žemėje nėra, kaip tik mūsų giluminis ryšys vienų su kitais ir mus supančia stebuklingo grožio mūsų krašto gamta, per tūkstantmečius puoselėta ir garbinta mūsų protėvių.

Ir kada aš sutinku kuklų žmogų, kaip tą artoją, kuris pavasariais sėja, ar tą meną kuriantį keistuolį, kuris taip pat kažką sėja, bet niekad nesusimąsto apie rudens sunokintą jo darbų derlių, tada mane užvaldo tokia natūrali dieviška ramybė. Kaip nuostabu, kad tarp mūsų yra daugiau tų, kurie gyvena gražioje santarvėje su mūsų MOTINA GAMTA. Ir neabejoju, kad viena iš jų yra LAIMA. Ji yra viena iš tų mūsų tautos genuose dar gyvos, pagoniškosios kultūros sergėtoja, kuri dar nėra praradusi ryšio su ja supančia gamta, kuri dar moka vaikščioti po rasotus žolynus basa ir sugeba įsiklausyti į medžių lapijos ošimą, meldynų paslaptingą šnaresį ar sužydėjusių gėlynų spalvų ir kvapų dvelksmą.

Jos kūryboje visa tai skamba kaip nuoširdaus gyvo žmogaus ir kasmet mirštančios bei vėl atgimstančios gamtos dialogas. Dailininkė kaip tikra žolininkė, vasarai baigiantis surenka vystančius žolynus, rūpestingai juos džiovina, sudėlioja ir išskirsto, grupuoja ir derina, harmonizuoja, ir taip ilgais žiemos vakarais dailininkės – žolininkės dirbtuvėje gimsta nepakartojami kūriniai – nuostabios žolynų elegijos, kurios kiekvieną pavasarį, kartu su atgimstančia gamta pasiekia mus parodų pavidalu, liudydamos amžinąsias tiesas apie mūsų gyvenimo trapumą, apie pastoviai besikeičiantį metų laikų ritmą.

L. Dzigaitės reprodukcija