Ukmergės kultūros puslapiai

Taip, skonis. Juk alkanam galima būti ne tik iš fizinės, bet ir iš dvasinės pusės. Būtent taip nutiko ir man - gana ilgai nedalyvavus Ukmergės kultūriniame gyvenime, pasijutau išalkusi. Todėl nusprendžiau palepinti save ir užsukau į Ukmergės krašto menininkų parodą.

Pirmas žvilgsnis į siūlomą meniu ir nustebino ir pamalonino. Pasirinkimas tiesiog neribotas: fotografija, skulptūra, tapyba – visi pagrindiniai dailės komponentai. Nusprendžiau pradėti nuo delikateso, tokio reto Ukmergės kūrybiniame meniu – performanso. Aušros Bartkutės – Deviatnikovos atliktas kūrinys „Ar bandei suvalgyti savo gėdą“ pradžioje pasirodė saldus. Tačiau vėliau susimąsčiau... Dažnai mūsų šiaurietiškoje visuomenėje žmonės bando „nuryti“ kartėlį, patirtą įžeidimą, tad iš tiesų kiek kartų teko nuryti gėdą ir ar tai įmanoma? Šio performanso pateikimas taip pat subtilus, minimalistinis, bet dėl to jis tapo tik dar gardesnis. Balta ir raudona, švari sterili aplinka ir dėmes paliekanti gėda... Kadangi delikatesai mane visada domino tikiuosi, kad Ukmergėje šios menininkės darbais galėsim gardžiuotis dar ne kartą.

Šalia šio kūrinio gana ironiškai atrodo Dainiaus Vyto fotografijos - negana to, kad ir šiaip sunku suvokti autoriaus pateikto patiekalo sudėtį, bet dar padaryta ir klaida („sinfonija“), tarsi primena kam šioje parodoje teks „nuryti gėdą“. Be abejo, jei tai to paties performanso tęstinė idėja ir žiūrovų reakcija fiksuojama šalia šių dviejų kūrinių, gal parodos pabaigoje galėsime paragauti dar vieną patiekalą ? Bet atmetus ironiją, iš tikro, pastarųjų ir šalia esančių reportažinių nuotraukų idėjos, deja, man nepavyko perkąsti. Reportažinės nuotraukos žanras, be abejo, egzistuoja, bet vien tik dėl to, kad jos buvo publikuotos laikraštyje nemanau, kad jų vieta yra parodoje, gal greičiau karpinių albume ar šeimyninėje virtuvėje. Tad šio patiekalo nutariau atsisakyti ir nuskubėjau prie kito apetitą žadinančio reginio.

Būtent link Egidijaus Darulio fotografinių natiurmortų, kurie, manding, pasižymi kontrastingu deriniu. Nuotraukose vaizduojama tobula, švari aplinka ir gundančiai atrodantys objektai, tarsi kontrastuoja su realiu paprastu savo skoniu. Šį kontrastą paaštrina ir nuotraukų pateikimas ant grubios medžio lentos. Natūralios-organinės medžiagos įvedimas šiuos kūrinius susieja su autoriaus kitoje salėje eksponuojama tapyba – „blyneliais“. Vientisa ir kryptinga menininko kūryba rodo jo brandą ir stabilumą, kas leidžią jį vertinti kaip tikrai puikų meninį virėją. Nors pastebėtina, kad nuotraukos atlieka pagrindinio patiekalo vaidmenį.

Jau maloniai užkandusi tyrinėjau kitus pasiūlymus. Kvapu patraukė Romos Zareckienės fotografijos. Susisukusios, susiraizgiusios žolės, persipynusios linijos, malonus fonas skelbią apie gera šio patiekalo skonį, bet gal daugiau tinkanti kaip užkandį. Lengvą ir malonų, prie to prisideda ir estetiškas kūrinio pateikimas. Deja, tapybiniai pastarosios menininkės darbai, nors taip pat priskirtini prie lengvų malonių užkandžių, stokoja estetinio pateikimo, o gal ir vieno kito papildomo ingrediento.

Nijolės Paškauskienės darbai žavi savo ramybe, tyla. Jie lengvai nostalgiški tad sužadina malonius skonio pojūčius. Primena šiltą obuolių pyragą, kuris valgomas vakare pro langą stebint skubanti gyvenimą. Tada pritrūksta tik arbatos. Bet pažvelgus šalia atsiranda ir puodelis šilto gėrimo. Jaunosios kūrėjos Lauritos Putnaitės fotografijos „iš senosios palėpės“ žaismingos ir nostalgiškai primenančios vaikystės skonį, gal jose kiek mažoka cukraus, bet, kaip jaunai kūrėjai, tikrai skanu.

Dar bevaikštant ir besirenkant ką čia dar paragavus aptikau tikrai puikiai atrodančių fotografinių kūrinių, bet jų tobulos spalvos, šešėliai ir nepriekaištinga kokybė, o būtent šioje srityje nepralenkiamu galima laikyti D.Karalių, tarsi buvo per daug tobuli, kad juos ardytum ir ragautum. Sotus galėjai jaustis vien nuo žvilgsnio į juos.

Gal kiek labiau paskanauti norėjosi Reginos Mackelienės fotoportretų. Jų formatas ir švelnumas lengvai gundė užmegzdamas intymų pokalbį su ragautuoju.

Kadangi, kaip jau minėjau, pasirinkimas tiesiog svaigino visų skonių išpasakoti nesiryžtu. Tik galiu teigti, kad šie patiekalai tikrai buvo neblogi, gal kiek pritrūko įvairovės siužetų ar pačių formatų. Didžioji dauguma nuotraukų pateiktos A4 formatu, o tai daro „patiekalų“ ekspoziciją gana monotonišką, o juk kartais patiekalas gali būti skanesnis vien nuo didesnės ar gražesnės lėkštės...

Tad pasisotinusi fotografiniu meniu verčiau kitą lapą ir patraukiau link tapybos kūrinių. Iš karto pastebėjau ir buvau sužavėta Ievos Skauronės darbu „Veidai“. Tai bene skaniausias patiekalas visame meniu. Sodrios puikiai derančios proporcingos spalvos švelniai glostė gomurį, o ekspresyvus ir gyvas potėpis tarsi čili pipiriukas žadino ugnį. Galima buvo pajusti autorės gyvybingumą ir energiją sudėta į šį paveikslą. Šis skonis man patiko ir įstrigo, šį patiekalą norėjosi dar ir dar valgyti.

Tačiau vis dar vedama alkio apžiūrinėjau ir kitus dailininkų siūlymus. Galiu iš karto prisipažinti - peizažai man nepatinka kaip ir žuvis, bet tinkamai patiektą su tinkamais prieskoniais aš ją suvalgau, juk fosforas žmogui reikalinga medžiaga. Su tokiu nusiteikimu pradėjau apžiūrinėti parodoje eksponuojamus peizažus. Pradžioje patiko pateikimas - siūlomos dvi skirtingos rūšys t.y. tautodailininko Vytauto Mackevičiaus ir profesionalaus menininko Anatolijaus Stiško darbai. Iš karto iškyla klausimas koks gi vis dėlto skirtumas tarp šių tapytojų specializacijų? Galėčiau skirtumą pailiustruoti taip pat maistine tema. Vienas, tai tarsi namie ruoštas mamos maistas, gerai pažįstamas, nei ypatingai skanus ar neskanus, tiesiog tokį gauname kasdieną, o kitas paruoštas žinovo, kuris sugeba naudodamas subtilias spalvas atskleisti tikrąją patiekalo vertę ir skonį išryškindamas, ir pabrėždamas privalumus bei trukumus nemaskuojant visko prieskoniais. Taip šį kartą Vytauto Mackevičiaus peizažai pasirodė pažįstami, lengvi. Tuo tarpu A. Stiško darbai spalvų dėka atskleidė tikrąjį Lietuvišką peizažą. Šiltų ryškių spalvų dėka pavaizduota žalia lietuviška vasara, o tamsus fonas ir stambūs potėpiai įkūnijo tikrąją mūsų šalies atmosferą. Į menių įtraukti buvo ir dar du žuvies – peizažų siūlymai t.y. Irenos Misevičienės ir Jurgos Jackevičiūtės patiekalai. Tačiau man juose pritrūko išbaigtumo, pasirodė, kad menininkės dar tik susidarė receptus, susirašė ingredientus, o tikruosius kūrinius gal pateiks kitais metais?

O koks gi meniu be desertų. Ir vėl jums prisipažinsiu nesu didelė smaližė, kartais paragauju kokį vieną kitą gabaliuką pyrago, bet daugiau saldumynus aš valgau akimis. Kaip malonų reginį traktuočiau Daivos Gerulskienės patiekalus. Estetiškai pateikti, be priekaištų, suformuoti, matosi, kad virėja tvarkinga ir kruopšti. Tačiau pritrūko intrigos, paslapties, kuri patrauktų krimstelėti kūrinėlių.

Vieni ryškiausių, tikrąja to žodžio prasme ryškiausių, desertų - Juliaus Zarecko pyragėliai. Kepėjas išlaikė savo tradicinę patiekalų formą, kaip visada gundė ir žaidė spalvomis ir figūromis. Tik šį kartą balta grietinėlė virto lengvai rožine, o kakavinis glaistas - juodu šokoladu.

Patraukė akį ir lengvas vaisių pyragas sukurtas Laimos Dzigaitės. Iš tiesų originalus tradicinių produktų pateikimas gundė, neabejotinai žavėjo savo estetine išvaizda, bet ir šį patiekalą paragavau tik akimis.

Kažkurią vasarą suradau puikų desertą, kuris tiko ir man ne smaližei - vaisių asorti užpiltas vynu. Lygiai kaip tada nudžiugau svaigiai gaiviu skoniu, taip ir dabar godžiai puoliau ragauti Jolitos Grigucevičienės miniatiūrų. Iš tiesų, pirmas žvilgsnis pateisino lūkesčius, tad likau maloniai atsigaivinusi ir apsvaigusi. Tiko visas bendras vaizdas ir kruopščiai susmulkinti vaisiai ir lengvas baltas vynas.

Paskanavusi desertų pasijutau ištroškusi, o čia į pagalbą atskubėjo Leonid Polukov darbai. Pradžioje pasirodė, kad siūlomos tradiciniai, pažįstami gėrimai. Tačiau kai pamačiau jų pateikimą, pasijutau pamaloninta. Žinote, kavinėse būna tie maži stikliniai buteliukai iš kurių ir paprastas vanduo atrodo skanesnis. Panašiai ir L. Polukov darbai - iš pirmo žvilgsnio tokie paprasti, tačiau jų pateikimas subtiliai reklaminis ir skoningas. Tad stebėdama menininko kūrinį “2010” pasijutau tarsi išgėrusi stiklinį buteliuką „Coca colos“.

Prisiragavus, atsigaivinus, jaučiausi jau beveik soti, tik nusprendžiau dar paieškoti kas šioje parodoje man galėtų atstoti tauriųjų gėrimų grupę. Šiam menių priskyriau skulptūrą, bet ne dėl jos keliamo svaigulio... Šiame skyriuje ypatingai didelio pasirinkimo neradau - tik trys autoriai. Kadangi tautodailę jau esu palyginusi su naminiu maistu, tai tęsiant tą pačią mintį galių pasakyti, kad naminiai gėrimai manęs nežavi ir aš juos iš karto praleidau. Kiek stabtelėjau šalia brandesnio gėrimų kūrėjo Mykolo Striogos darbo „Saulės dukra“ jis man pasirodė skaidresnis ir aštresnis nei visi kiti jo darbai ir tai buvo gana maloni staigmena jo švelnių kūrinių kontekste.

O pasigardžiavimui pasilikau tradicinio, sakyčiau Lietuviško brandaus brendžio šlakelį t.y. Ričardo Širvelio skulptūrėlę „Šešėliai“. Tikrai sodraus ir malonaus skonio gėrimas tarsi vainikavo mano visą puotą.

Kaip bebūtų keista, likau maloniai soti ir tikrai nepersivalgiusi, bet to džiugino tai, kad dauguma kūrinių gana švieži, vos metų-poros metų senumo. Tad išsinešiau tikrai malonių skonių paletę.

E. Darulio nuotrauka