Ukmergės kultūros puslapiai

Susistumdyti su bobute prie daktarės durų. Staigi impotencija išgirdus rusišką pop dainą. Kioskininkė, kuri nesisveikina. Atsitrenkti į stiklines duris. Ekskursija į Vilniaus akropolį. Girtas taksisto draugelis aiškinantis, kaip gyvenimą gyvent. Minutę užtrukęs konfliktas su draugu. Sidabriniai prasegti marškiniai. Ir dėl visko kalti žmonės. Man kartais jie nepatinka. Aš jiems kartais irgi nepatinku. Jei nei aš jiems, nei jie man... Gal imkim ir susvetimėkim. Done. Kam po velniais kankintis?

Aš stora. Kažkokios intrigos. Mistiškai pagiežingų žinučių iš akių išskaitymas. Begalinis susireikšminimas. Kasininkė komentuojanti mano perkama „tarką“. Moterys blizgančiais diržais besišaipančios iš mano rankinės. Siaurapročiai pirštu rodantys į raudoną skiauterę. Aš pati turgelyje vėpsanti į konfliktą tarp moterų. Aš pati pykstanti ant savęs, kad nesuprantu ir nežinau. Aš pati bijanti prasižioti, nes gali nuskambėti kvailai. Aš pati bėganti į krūmus nuo iššukio. Šaldytuvo švieselė puse pirmos nakties. Ir dėl visko kalti žmonės. Ypač aš. Gal imsiu ir užsidarysiu savo pasaulėlyje. Jau! Kam po velniais stengtis?

Nei kiek nepasikankinus ir visiškai nesistengiant, iš to pykčio lieka išsitraukti mečetes ir užmušti pirmą pajudėjusį. Drąsiausia ir talentingiausia iš visų. Kiti tokie pat drąsūs ir talentingi įkalinti gieda. Dažniausiai, po viena. Pagalvojau, kad žmogui mirus, už tai, kad gyveno, jo sielai kasnors prikabina medalį. Nusileidžia užuolaidos.

Nusileidžia užuolaidos. Oi, tikrai nekvailas spektaklis. Artistai jauni ir gražūs, idėja reikšminga, išpildymas matytas, bet šaunus. Man prašom dar vieną tokį spektaklį. Ir nors vaizdas scenoje būtų gražesnis nukabinus rudas užuolaidas ir atvėrus erdves. Ir nors tikrai nužudė muzika vakarėlio scenoje, ir šiaip truko suvedimo, ar kažkokio bendro motyvo muzikiniui takeliui... Per savo gyvenimą jaunimas jau bus pastatęs spektaklį. Varnelę prie šio punkto galima drąsiai dėti. Tie, kas padėjo šaunuoliai. Va kokiomis akimirkomis norisi grįžti namo.

Gal kas kitas sakys, kad trūksta čia objekyvumo. Taip, trūksta. Mano mintyse vyrauja dvigubi standartai. Cholinos spektaklis geras. “Įkalinto paukščio giesmė“ geras. Neverta pradėti lyginti meninės vertės ar profesionalumo. Pasididžiavimą lyginti patariu.

P.S. madingai pavėlavus į šį spektaklį, gali gautis šnipštas.