Vaikštau išdidžiai – žole, smėliu, akmenimis, ašmenimis.
Tačiau tai – tik laikysena, nes iš tikrųjų esu liūdnų akių žmogus, kurį labai lengva pravirkdyti.
Gailiuosi, kad vis mažiau dalykų stebina. Mokausi atlaidumo. Stengiuosi nesmerkti. Vengiu žodžių “geras” ir “blogas”.
Turiu negrąžintų skolų, neišpažintų nuodėmių ir priesaikų, kurias sulaužiau.
Gimiau Vilniuje 1977 m. Baigiau VU. Trumpai gyvenau Paryžiuje, ilgiau – kaime šalia Širvintų, visą gyvenimą – Gedimino gatvės pabaigoje Ukmergėje.


Be nuodėmės

Ne keliu jisai ėjo,
Nors tikrai nuo nieko nebėgo.
Nesislapstė, nevengė žmonių.
Nebijojo sutikti pažįstamo.
Nebuvo išdavęs žmonos
Su geriausiojo draugo dukra,
Keliolikos metų sulaukusia
Nebuvo pardavęs mamos
Kraitinio stalo sidabro ir krištolo taurių -
Ji tikėjo, kad krištolo.
Iš tikro jos buvo iš stiklo - pasakė lombarde
Nebuvo nužudęs kaimyno
Dėl butelio vyno pigaus.
Be nuodėmės buvo beveik,
Užmušęs tik musę.
Truputį melavęs,
Vestuvinį žiedą kartais slėpęs kišenėj.
Ir vogęs tik obuolius,
Bet po to visada atsiprašęs.
Norėjęs vaikų ir nekaltas,
Kad jų neturėjo -
Nors toji lyg sakiusi,
Kad lygiai taip mėlynos akys.
Aplankyti gal kartą?
Neverta...
Greičiausiai suklydo ar
Tik šiaip pajuokavo.
Ne keliu, jisai ėjo
Nes pametė kelią po kojom.
Arba kelias jį pametė
Karčiai nuvylęs,
Kai vedė į tolį, tolyn,
O pėdos įklimpo į molį,
Sunkią žemę,
Parpuolė ir jis
Kam pasakyti, kad labiausiai
Norėjo turėti sparnus?
Tik prisiminė ir vėlei pamiršo,
Nes gėda -
Ne keliu jisai skrido.
Atleiskite, ėjo.
***

Dvi

Išriedėjo dvi ašaros,
Nuropojo dviem boružėm,
Paliko dvi brydės
Veide.

Ir pakilo dvi ašaros,
Į namus dviejų boružių,
Kur vaikeliai jų liūdi
Lange.
***

Be priežasties

Virpa pirštai.
Nors
Nesušalusi.
Neprimušta.
Neprievartauta.
Nepalaidojus vaiko.
Nepalikta viena rūmuose
Su įgriuvusiu stogu.
Neapgauta -
Nei daiktuos dideliuos anei smulkmenose.
Nealkana.

Stiklas iškrinta.
Sudūžta.
Šiek tiek gaila taurės.
Pasilenkti.
Surinkti.
Suklūsta.
Ne, pasirodė.
Šiek tiek bėga kraujas.
Neskauda.
Nesopa.
Į suknios aksomą
Geriasi vynas.
Nytimis kylą viršun...
Ją pamiršo?
Ne, lenkiasi - klumpa.
Junta – šukės neskanios.
Ir apsidžiaugia,
Kad atskiria dar...
Girgžda vyriai.
O stiklo kramtyti nereikia.
Virpa pirštai,
Vyną galima gerti iš delno.
Sėdi ji, sėdi sėdom
Apsivijusi rankom kelius.
Nesušalusi.
Nealkana.

Kai suvirpa pirštai,
Galiu pasakyti,
Kad nuskriaudė.
Šypteli -
Niekas neklaus.
***

Lieka

Iškeliauja iš mano namų
Stalas, suolas, užuolaidos tinklas
Gabalais nuo lubų krenta tinkas
Ant medinio arkliuko sparnų.

Drobė lieka be auksinto rėmo
Sienoj žioji skylė nuo vinies
Fotografijos žvelgia į nieką
Neprarasdamos veido rimties.
***

Namo

Ant slenksčio aš sužinau,
Kad parplaukia visi laivai,
Išskyrus tuos,
Kurie nuskendo.
Parskrenda visi lėktuvai,
Išskyrus tuos,
Kurie nukrito.
Parvažiuoja visi traukiniai,
Išskyrus tuos,
Kurie nuriedėjo nuo bėgių.

Visi žmonės pareina namo -
Ant slenksčio aš sužinau.
Ir krentu į duobę žarijų
Neperžengus.

Ačiū, kad laukei.
***

Pasižadėjimas

Kalendoriai tyliai numetė lapus,
Svetimų vestuvių maršai nuskambėjo,
Lipdė lūpas kitos vasaros medus,
Šlavė gatvę vis tas pats šlavėjas.

Palei kelią augo vilkuogė karti,
Rankos svetimos duris dvivėres varstė,
Svetimų žmonių marti,
Skalbinius ant mūsų virvės karstė.

Dilo žiedas, pažado kardu,
Padalinęs priesaiką per pusę,
Pro praėjusios žiemos ledu,
Slėpėsi vaikai negimę mūsų.
***

Rytoj

Jei ateisi rytoj,
Rasi balsą prikimusį.
Keistai tariantį žodį
Ne tą, kuris ilgesį,
Širdyje nuslopintų,
Ne tą, kuris nerimą,
Sieloj nutildytų -
Virpantį, skaudantį,
Vidurnaktį skambantį
Gūdžiu ir godžiu
Praradimo varpu.
***

Sraigių girdymas

Sakei:
–Gerk šlamučio arbatą. Žiedų.
Padės.
Ir daugiau neskaudės.
Nes nelies tavęs tie,
Kurie pylė
Takųjį smėlį po kojom,
Kad neliptum kalnan.
Jie tikrai nežinojo,
Kur prasideda tavo keliai,
Jie suklydo pamanę,
Kad kraujo bijai,
Kai įkibus į viksvą
Supaisi,
Kai delnus tau pjovė
Aukštas stiebas žolės.
Ir tikėjos jie ašarų tavo
Kai parklupusi
Smiliumi glostei
Sraigės tuščius namus.
Tu sakei:
- Ar supaisyti jiems
Kad tau pelenų nebegaila,
Kad burtais tiki tu tada,
Kai sudega kraitis.
Sakei:
- Tu stovi nuoga,
Kai labiausiai norėtus
Tau rūbą vienuolės aprengti.
Tu lauki,
Kol sraigės iš pievų
Ateis pas tave atsigert.
***

Svetys

Atplasnojo ir nutūpė.
Paglostė sparnais ir palietė pirštais.
Švelniai
Praslinko vokais užmerktais.
Pasislinko.
Neužėmė vietos ne savo.
Įsispraudė į kertę pavargęs
Nuo klajonių
Per žmones.
Nuo laukių kambarių,
Kur laukia jo niekas.
Užgesus ugnis kur ruseno
Ir švietė, ir šildė.
Kur įduba likus pagalvėj
Ir kvapas drėgmės negyvenamos.
Jis tyliai tūnojo
Ir dairės nedrąsiai aplinkui.
Kad nenubaidytų – bauginos.
Raminosi – neapsiriko.
Nes tinkamas laikas -
Naktis.
Nes tinkamas garsas -
Tyla.
Nes patalas klotas -
Vienam,
Į langą
Vėlyvas svetys nepabels.
Išslinko atsargiai, prigludo.
Įsivijo į plaukus.
Palaukė,
Kol vardu kažkas jį pašauks,
Kad galėtų pažintas
Duoną trumpos atminties
Dažyti į ašaros druską.
- Liūdesys mano vardas -
Priminė, lyg prisistatė.
- Stengsiuosi neskaudinti...


Taip ir paliko atėjęs.

Komentarai  

#1 Monika 2021-06-07 12:40
nuostabu. Ačiū
Citata

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau